Ji dainuoja savo sergančiam seneliui: karalius Karolis pravirksta po jaudinančios princesės Šarlotės staigmenos
Žavingoje Vindzoro sodų ramybėje, kai saulėlydis dažė dangų švelniais aukso atspalviais, įvyko reta ir stebuklinga akimirka. Vos devynerių princesė Šarlotė pasirodė šalia legendinės Susan Boyle – nepamirštamo balso, kuris kadaise sujaudino visą pasaulį savo nuoširdumu ir galia.
Be kamerų, be prožektorių. Tik šis momentas. Muzika, tikros emocijos ir šeimos meilė, susirinkusi aplink karalių Karolį III, kuris šiuo metu gydosi dėl rimtos sveikatos būklės…
Rankomis susikibusios, Šarlotė ir Susan uždainavo „Somewhere Over the Rainbow“. Jaunutis princesės balsas harmoningai susiliejo su sodriu ir jaudinančiu Susan dainavimu. Kartu jos tarsi sustabdė laiką, sujaudino širdis ir sukūrė tyrą, nepaprastai jautrią akimirką.
Kai paskutiniai garsai nutilo vakaro ore, Šarlotė priėjo prie karaliaus. Jos rankoje – švelniai įteiktas mažas raštelis:
„Mano drąsiajam herojui.“
Karalius Karolis, giliai sujaudintas, priglaudė ją prie savęs, ašarotomis akimis ištarė:
„Mano drąsioji dukra…“
🎥 Pilnas vaizdo įrašas žemiau 👇👇👇
Saulė leidosi už senųjų Vindzoro pilies bokštų, mesdama ilgus auksinius šešėlius ant ramių sodų. Pastarieji mėnesiai buvo sunkūs karaliui Karoliui III, kuris tyliai pasitraukė iš viešumos, kad galėtų gydytis…
Anksčiau gyvos pilies alėjos pamažu prisipildė tylos – su bendru susirūpinimu, apmąstymu ir švelniu liūdesiu.
Tačiau tą vakarą, kai diena tyliai leidosi, įvyko kažkas visiškai netikėto – momentas toks ypatingas ir emocingas, kad joks scenarijus jo nebūtų galėjęs numatyti.
Karalius Karolis ilsėjosi po savo mėgstamu kaštonu, apsigaubęs languotu tartano pledu. Aplink jį tyliai stovėjo keli artimiausi žmonės. Staiga tylą nutraukė švelnūs ukulelės garsai.
Pasirodė princesė Šarlotė, švelniai laikydama instrumentą. Šalia jos – Susan Boyle, jaudinantis balsas iš Britain’s Got Talent. Karalius nustebo, išplėtė akis. Nebuvo nei pranešimo, nei scenarijaus – tik jos dvi, einančios oriai ir ramiai.
Susan švelniai pradėjo dainuoti „Somewhere Over the Rainbow“. Šarlotė, po savaičių slapto repeticijų, prisilietė prie stygų ir ėmė dainuoti. Jos balsas, iš pradžių nedrąsus, spinduliavo retą nuoširdumą. Susan ją lydėjo, apkabindama šiluma ir gilumu.
Visas sodas lyg sulaikė kvėpavimą. Karolis sustingęs stebėjo savo anūkę, širdis pilna emocijų. Tai nebuvo tiesiog daina – tai buvo muzikos malda, meilės šauksmas karaliui, kovojančiam vidinę kovą.
Po paskutinio garso įsivyravo šventa tyla. Šarlotė priėjo, išskleidė mažą raštelį:
„Mano drąsiajam herojui. Tavo stiprybė nušviečia mūsų dangų. Su visa meile – Šarlotė.“
Karalius priglaudė raštelį prie širdies, ašaros akyse.
„Mano drąsioji dukra…“ sušnibždėjo.
Susan, susijaudinusi, padėjo ranką Šarlotei ant peties:
„Ji tai padarė dėl tavęs. Kiekviena nata buvo iš širdies.“
Vėliau vienas rūmų patarnautojas pasakys:
„Tai buvo žmogiškiausia akimirka, kokią Vindzoras matė per daugelį metų.“
Be kamerų. Be protokolo. Tik meilė.
Tykus, nuoširdus, neužmirštamas momentas.
