Mano sužadėtinis mirė prieš mūsų vestuves — po trijų mėnesių jo motina pamatė mane kitose vestuvėse ir iškart pabandė pasislėpti…
Tą vasarą mes su Ethanu turėjome susituokti.
Jau buvome užsisakę pokylių salę. Buvau išsirinkusi suknelę. Net susiginčijome dėl vestuvinio torto skonio, o paskui juokėmės iš to, kokie juokingi buvome.
Tačiau likus šešioms savaitėms iki vestuvių Ethanas žuvo automobilio avarijoje.
Avarija buvo tokia siaubinga, kad jį teko laidoti uždarame karste.
Prisimenu, kaip per laidotuves stovėjau šalia jo motinos Margaret ir laikiau ją už rankos, kai Ethano karstas buvo leidžiamas į kapą.
Maniau, kad tai bus blogiausia diena mano gyvenime.
Po trijų mėnesių supratau, kad klydau.
Esu floristė.
Vestuvės visada buvo mano mėgstamiausi užsakymai. Tačiau po Ethano mirties negalėjau net pažvelgti į nuotakos puokštę neprisiminusi tos, kurią buvau išsirinkusi savo vestuvėms.
Vis dėlto sąskaitas reikėjo apmokėti.
Todėl praėjus trims mėnesiams po laidotuvių pagaliau sutikau vėl dirbti vestuvėse.
Tą rytą susirgo kita floristė, su kuria kartais dirbdavau, ir paprašė manęs ją pavaduoti vienose vestuvėse.
Sutikau.
Po kelių valandų dėliojau gėles pokylių salėje, kurioje niekada anksčiau nebuvau dirbusi, kai prie įėjimo pastebėjau pažįstamą moterį.
Margaret.
Jau ketinau ją pašaukti, bet tada ji mane pamatė.
Jos veido išraiška pasikeitė.
Ji iškart apsisuko ir dingo šoniniame koridoriuje.
Tai buvo keista.
Nuo Ethano mirties mes su Margaret beveik nebendravome, bet kodėl ji turėtų manęs vengti?
Nusekiau paskui ją.
— Margaret?
Ji sustojo.
Kelias sekundes ji tiesiog žiūrėjo į mane.
— Claire?
— Ką tu čia veiki?
Ji atrodė nervinga.
— Galėčiau tavęs paklausti to paties.
— Aš dirbu. Esu floristė.
— Čia?
— Taip. Kodėl?
Nespėjus jai atsakyti, prie mūsų skubiai pribėgo vestuvių koordinatorė.
— Ponia Harrington, mes jūsų visur ieškojome. Jaunikiui reikia jo motinos.
Pažvelgiau į Margaret.
Akimirką viskas atrodė aišku.
Ethanas turėjo vyresnį brolį Nathaną. Žinoma. Tai turėjo būti jo vestuvės.
Mes su Nathanu visada gerai sutarėme.
Nemeluosiu — man buvo šiek tiek skaudu, kad jis manęs nepakvietė, tačiau po Ethano mirties beveik nebendravau su jo šeima.
Galbūt jie manė, kad vestuvės man būtų pernelyg skausmingos.
Stengiausi to nepriimti asmeniškai.
Tada pastebėjau ant Margaret riešo gėlių apyrankę.
Tą rytą ją padariau aš pati.
Ji buvo skirta jaunikio motinai.
Margaret pažvelgė į mane ir greitai nusekė paskui koordinatorę.
Pasakiau sau, kad tai paaiškina jos keistą elgesį. Galbūt jai tiesiog buvo nejauku mane čia pamatyti.
Po kelių minučių pastebėjau ją prie jaunikio kambario.
Šį kartą vos neapsisukau.
Žinoma, kad ji buvo ten. Jos sūnus tuoj turėjo susituokti.
Ji apsidairė ir tyliai įėjo į kambarį.
Tada išgirdau Margaret balsą.
— Tau reikia paskubėti. Ceremonija prasideda po dvidešimties minučių.
Jai atsakė vyras.
Sustingau.
Tai nebuvo Nathano balsas.
Kažkas tame balse privertė kraują sustingti mano gyslose.
Priėjau arčiau durų.
Pro siaurą plyšį galėjau matyti Margaret.
Tada mano akiratyje pasirodė vyras.
Užsidengiau burną ranka.
Ethanas.
Gyvas.
Ir jis vilkėjo tą patį kostiumą, kurį buvo nusipirkęs mūsų vestuvėms.
Negalėjau pajudėti.
— Ar viskas gerai? — paklausė jis.
Margaret pataisė jo kaklaraištį.
— Atrodai tobulai.
Ethanas nusišypsojo.
— Gerai. Labiausiai nenoriu, kad šiandien kas nors nutiktų ne taip.
Skubiai atsitraukiau, kol jie manęs nepamatė.
Prieš tris mėnesius stovėjau Ethano laidotuvėse, įsitikinusi, kad daugiau niekada neišgirsiu jo balso.
O dabar jis buvo gyvas.
Jo motina tai žinojo.
Ir jie abu leido man jo gedėti.
Apsisukau ir nubėgau.
Vos spėjau pasiekti tualetą, kai pradėjo tekėti ašaros.
Užsirakinau viduje ir verkiau tol, kol tapo sunku kvėpuoti.
Suskambo mano telefonas.
Tai buvo mano asistentė.
— Claire? Koordinatorė tavęs ieško. Jie tuoj pradės.
Pažvelgiau į save veidrodyje.
Mano akys buvo patinusios, o blakstienų tušas nubėgęs.
— Claire? Ar tau viskas gerai?
— Ne.
— Nori, kad tave pavaduočiau?
Pagalvojau apie Ethaną.
Gyvą ir besišypsantį.
Jis ruošėsi vestuvėms, o aš tris mėnesius jo gedėjau.
— Ne.
— Ar tikrai?
Nusišluosčiau veidą ir vėl prisisegiau floristės kortelę.
Ir staiga tiksliai supratau, ką darysiu toliau… ir kaip priversiu Ethaną pasigailėti to, ką jis man padarė.
Šios istorijos tęsinys — pirmame komentare. 👇🔥
Kelias sekundes stovėjau priešais veidrodį drebančiomis rankomis.
Dalis manęs norėjo išeiti. Kita dalis norėjo surasti Ethaną ir pareikalauti atsakymų.
Ištisus mėnesius tikėjau, kad jis miręs. Dalyvavau jo laidotuvėse, verkiau kartu su jo motina ir mačiau, kaip buvo palaidotas karstas. Ethanas leido visam tam įvykti.
O dabar po dvidešimties minučių jis turėjo vesti kitą moterį.
Grįžau pas savo asistentę Kendrą.
— Lik prie gėlių. Neleisk niekam jų perkelti.
Ji susirūpinusi pažvelgė į mane.
— Claire, kas vyksta?
— Turiu išsiaiškinti tiesą.
Įėjusi į salę pastebėjau Nathaną, Ethano draugą. Skubiai priėjau prie jo.
— Tu žinojai, kad jis gyvas?
Jo veidas išbalo.
— Claire, dabar ne laikas…
— Aš buvau jo laidotuvėse!
Po kelių sekundžių tylos jis galiausiai prisipažino: Ethanas išgyveno avariją. Jis pasinaudojo proga dingti ir leisti visiems patikėti, kad mirė.
— Kodėl?
Nathanas nuleido akis.
— Jis norėjo pabėgti nuo savo gyvenimo.
Tada jis atskleidė dar kai ką žiauresnio: Ethaną su Emily, savo būsima žmona, pažinojo dar prieš avariją.
Tuomet supratau, kad viskas buvo melas.
Ceremonija jau turėjo prasidėti, kai pastebėjau Emily. Ji atrodė laiminga ir nieko nežinojo.
Priėjau prie jos ir ramiai papasakojau tiesą: Ethanas buvo mano sužadėtinis, aš dalyvavau jo laidotuvėse ir iš tikrųjų tikėjau, kad jį praradau.
Emily atsisuko į savo būsimą anytą.
— Ar ji meluoja?
Margaret tylėjo.
Tą akimirką pasirodė Ethanas.
Emily pareikalavo paaiškinimo. Jis bandė teisintis, bet ji trenkė jam antausį.
— Tu sakei man, kad Claire viską žinojo!
Tuomet supratau, kad Ethanas melavo ir Emily.
Paskutinį kartą pažvelgiau į jį.
— Tu leidai man tavęs gedėti, nors buvai gyvas.
Jis nieko neatsakė.
Išėjau nesunaikinusi gėlių ir nesukėlusi skandalo.
Ištisus mėnesius tikėjau, kad Ethano netektis buvo blogiausia, kas galėjo man nutikti.
Išeidama pagaliau supratau, kad nepraradau vyro, už kurio turėjau ištekėti.
Aš sužinojau, kas jis iš tikrųjų yra, dar prieš už jo ištekėdama.
Ir pirmą kartą nuo jo laidotuvių vėl pasijutau savimi.
