Šios medinės kėdės mūsų tėvų namuose stovėjo daugelį metų 😯 Iš pirmo žvilgsnio jos atrodė gana paprastos, gal net visai nebenaudojamos, bet buvo tvirtai pagamintos ir vis dar išlaikė savo formą ☺️ Su broliu nusprendėme jas atnaujinti savo rankomis – štai rezultatas 👇👇👇
Mūsų tėvų namuose buvo keturios labai senos rudos spalvos medinės kėdės, padengtos nusidėvėjusiu laku ir laiko žymėmis.
Iš pradžių jos atrodė gana paprastos, kai kurios net labai nudėvėtos, bet buvo tvirtos ir išlaikė savo atsparumą. Vieną dieną mes su vyresniuoju broliu nusprendėme suteikti joms naują gyvenimą.
Darbas prasidėjo nuo valymo. Mes pašalinome seną laką, nušlifavome medį, suklijavome mažus įtrūkimus ir pažeidimus. Kai pamatėme atnaujintą, vėl švytinčią medžio tekstūrą, mus užplūdo motyvacija.
Norėjome, kad kiekviena kėdė taptų unikaliu meno kūriniu, turinčiu savo istoriją.
Pirmoji nusidažė švelnia violetine spalva, kuri iškart suteikė jaukumo ir švelnumo jausmą – kvietimą prisėsti ir leisti mintims klaidžioti.
Dvi kitos pasipuošė ryškia žalia spalva – bet ne bet kokia: ant jų sėdynių nupiešėme spalvingus papūgas tarp lapų, suteikdami kėdėms egzotiškumo ir gyvybės.
Ketvirtoji, pati drąsiausia, buvo nudažyta sodria geltona spalva, su mėlynais raštais ant atlošo ir kojų, primenančiais marokietiškas mozaikas.
Rezultatas pranoko visus mūsų lūkesčius! Kiekviena kėdė tapo tikru meno kūriniu, kupinu charakterio ir istorijos. Mes jas išdėliojome skirtinguose namų kambariuose, kur jos ne tik puošia erdvę, bet ir pasakoja savo atgimimo istoriją.
Šios kėdės – jau nebe tiesiog baldai, jos įrodo, kad net seni daiktai gali atgimti su trupučiu kantrybės, darbo ir kūrybiškumo.
