Vienas vyras lėktuve buvo užėmęs pusę mano sėdynės, plačiai išskėtęs kojas ir ištisas valandas nepalikdamas man beveik nė trupučio vietos… Tačiau kai jis grįžo iš tualeto, pažvelgė į savo sėdynę ir suriko: „KĄ JŪS PADARĖTE?!“
## 1 DALIS
Man buvo šešiasdešimt vieneri metai, mano ūgis siekė vos 157 centimetrus, o aš viena skridau susitikti su savo pirmąja anūke. Tačiau šalia manęs sėdintis vyras, regis, buvo nusprendęs, kad pusė mano sėdynės priklauso jam.
Tai buvo maždaug penkiasdešimties metų plačiapetis vyras, vilkintis brangų megztinį su trumpu užtrauktuku ties kaklu ir avintis elegantiškus mokasinus. Dar prieš lėktuvui pakylant jo kelis jau buvo įsikišęs kelis centimetrus į mano erdvę.
Pasislinkau arčiau lango.
Jis dar plačiau išskėtė kojas. Be jokios priežasties.
– Atsiprašau, – mandagiai paklausiau. – Gal galėtumėte šiek tiek patraukti koją?
Jis pažvelgė į mane iš aukšto ir garsiai nusijuokė.
– Ponia, tik pažvelkite į save! Jūs tokia mažytė. Jums tikrai nereikia tiek daug vietos.
Iš pradžių pamaniau, kad jis juokauja.
Tačiau jis visai nejuokavo.
Kitas dvi valandas jo šlaunis buvo prispausta prie manosios. Jis užėmė porankį, išskleidė savo striukę tarp mūsų sėdynių ir net įkišo vieną koją į mano kojoms skirtą erdvę. Kaskart, kai bandydavau pasitraukti, galiausiai likdavau visiškai susigūžusi prie lango.
Man pradėjo skaudėti klubą.
Kai dar kartą paprašiau palikti man bent šiek tiek vietos, jis demonstratyviai atsiduso.
– Mano ūgis – metras devyniasdešimt! Kur, jūsų manymu, turėčiau dėti kojas?
– Į tą erdvę, už kurią sumokėjote, – atsakiau.
Jo veide pasirodė pašaipi šypsena.
– Jei jūs ta erdve nesinaudojate, tai kokia problema?
Tada jis vėl užsidėjo ausines ir toliau ramiai valgė traškučius, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Tie žodžiai man nedavė ramybės.
Kiek vėliau norėjau nuleisti savo sulankstomą staliuką, tačiau jo alkūnė jau trukdė tai padaryti.
– Jūs rimtai? – paklausiau.
Jis net nesivargino pakelti akių.
– Jūs, moterys, mėgstate iš nieko kelti didžiausias dramas.
Nuryjau pyktį.
Beveik visą gyvenimą stengiausi vengti konfliktų. Mano velionis vyras mėgdavo juokauti, kad net atsitrenkusi į kėdę sugebėčiau jos atsiprašyti.
Tačiau tą dieną sėdėjau susispaudusi lėktuvo sėdynėje, už kurią sumokėjau kelis šimtus eurų, o visiškai nepažįstamas žmogus elgėsi taip, tarsi mano mažas ūgis suteiktų jam teisę laikyti mane antrarūše keleive.
Ir galiausiai kažkas manyje trūko.
Praėjus maždaug keturioms valandoms nuo skrydžio pradžios, jis nusiėmė ausines ir atsisegė saugos diržą.
– Einu į tualetą, – sumurmėjo.
Jis prasispraudė pro kitoje jo pusėje sėdintį keleivį ir dingo praėjime.
Pirmą kartą per kelias valandas šalia manęs esanti sėdynė buvo tuščia.
Lėtai ištiesiau skaudančią koją ir pažvelgiau į visą tą erdvę, kurią jis buvo iš manęs atėmęs beveik pusę kelionės.
Staiga prisiminiau jo žodžius.
„Jei jūs ta erdve nesinaudojate, tai kokia problema?“
Pirmą kartą nuo pakilimo nusišypsojau.
Man ką tik kilo viena mintis.
Jai įgyvendinti prireikė mažiau nei minutės.
Tada ramiai vėl įsitaisiau savo vietoje ir pradėjau laukti.
Po kelių minučių jis sugrįžo.
Vos pažvelgęs į savo sėdynę, staiga sustingo.
Jo veidas paraudo kaip burokas.
– KĄ JŪS PADARĖTE?!
Tai, kas nutiko vėliau, gali jus nustebinti…
👇 Jei nekantraujate sužinoti, kas įvyko toliau, perskaitykite pirmąjį komentarą apačioje! 👇👇
## 2 DALIS
Vyras stovėjo sustingęs priešais savo sėdynę, o jo veidas buvo ryškiai raudonas.
– KĄ JŪS PADARĖTE?!
Aš tiesiog perkėliau jo daiktus ant jo paties sulankstomo staliuko ir susigrąžinau erdvę, kurią jis iš manęs buvo atėmęs ištisas valandas. Tačiau prieš jam sugrįžtant taip pat buvau pakvietusi skrydžio palydovę ir papasakojusi apie jo elgesį.
– Šita moteris lietė mano daiktus! – sušuko jis, rodydamas į mane pirštu.
Skrydžio palydovė atsisuko į mane.
– Ponia, kas nutiko?
Ramiai atsakiau:
– Nuo pat skrydžio pradžios šis ponas nuolat braunasi į mano vietą. Jis užima mano porankį ir spaudžia savo kojas prie manųjų. Kaskart, kai paprašau palikti man šiek tiek erdvės, jis šaiposi iš mano mažo ūgio.
Vyras pavartė akis.
– Mano ūgis – metras devyniasdešimt! Negaliu visą kelionę sėdėti sulenktomis kojomis!
Skrydžio palydovė tvirtai atsakė:
– Jūsų ūgis nesuteikia jums teisės užimti kitam keleiviui priklausančios erdvės. Privalote gerbti šalia sėdinčios keleivės vietą.
Keli keleiviai, kurie matė visą situaciją, patvirtino mano žodžius.
– Jis jai trukdo nuo pat skrydžio pradžios, – pridūrė už mūsų sėdinti moteris.
Pirmą kartą vyras nebeturėjo ką atsakyti.
Skrydžio palydovė liepė jam susitvarkyti savo daiktus ir gerbti mano asmeninę erdvę iki pat nusileidimo.
Galiausiai jis pakluso, kažką nepatenkintas murmėdamas sau po nosimi.
Pagaliau galėjau ištiesti kojas ir patogiai įsitaisyti.
Po kelių minučių jis pasilenkė prie manęs.
– Na… Atsiprašau. Nemaniau, kad tai jus taip stipriai erzina.
Pažvelgiau jam tiesiai į akis.
– Aš jums tai sakiau kelis kartus. Jūs tiesiog nusprendėte manęs neklausyti.
Jis nuleido galvą ir nutilo.
Kai lėktuvas pradėjo leistis, pažvelgiau pro langą ir pagalvojau apie savo mažąją anūkę, su kuria pagaliau netrukus susitiksiu.
Ši kelionė mane išmokė vieno labai svarbaus dalyko: būti maloniai nereiškia leisti kitiems su tavimi elgtis nepagarbiai.
Kartais pakanka ramiai, bet tvirtai nustatyti savo ribas, kad primintum kitam žmogui, jog jis nėra svarbesnis už visus kitus.
