Uošvė man padovanojo seną, suplyšusią sofą… o po kelių dienų pareikalavo 2 500 €!
🎁 Gimtadienio proga uošvė man „padovanojo“ seną, geltoną sofą – apdriskusią, suteptą ir smirdančią.
Aš ją vis tiek priėmiau ir, įdėjusi šiek tiek pastangų, kuo geriau ją atnaujinau.
Po trijų dienų uošvė atėjo į svečius, pamatė sofą mano svetainėje ir įtūžo.
Ji pareikalavo, kad tuoj pat sumokėčiau jai 2 500 €!Nesitikėsite, ką jai atsakiau… ➝ Visa istorija pirmajame komentare 👇👇👇👇👇👇
Ji padovanojo man suplyšusią geltoną sofą gimtadienio proga… tada rėkdama pareikalavo 2 500 dolerių!
Tikėjausi daug ko gimtadienio proga. Knygos, pyrago, gal net mandagaus uošvės skambučio. Bet tikrai ne to, ką ji man iš tikrųjų „padovanojo“.
Ji paskambino išvakarėse:
— „Radau tau tikrai ypatingą daiktą, brangioji. Vienetinį.“
— „O? Ačiū, labai malonu.“
— „Tai sena sofa. Per vertinga išmesti, todėl pagalvojau – kodėl ne tu? Juk mėgsti daiktus su charakteriu, tiesa?“
Netekau žado. O tada ji pridūrė lyg niekur nieko:
— „Ji mano garaže. Tiesiog atvažiuok ir pasiimk.“
Mano vyras nusijuokė. Aš – ne taip labai. Bet nuvažiavome pažiūrėti to „stebuklo“.
Ir tada… šokas.
Tarp aprūdijusių įrankių ir supelijusių dėžių stovėjo ryškiai geltona sofa – nudrengta, dėmėta, iš porankių lyg pabėgti bandanti kyšojo porolonas. Sėdimoji dalis buvo pilka nuo purvo, kvapas… neapsakomas. Net mūsų katinas Martinas ten nebūtų gulėjęs.
Bet mano vyras, amžinas optimistas:
— „Na, paimkime ją – bus ramiau.“
Parsivežėme. Užklojau ją senu paklode ir pastačiau į kampą svetainėje. Man buvo truputį gėda, bet galvojau – laikinai, kol sugalvosiu, ką su ja daryti.
Po trijų dienų uošvė atėjo arbatos. Įėjo, pažvelgė į sofą, priėjo… ir staiga atsisuko, pašėlusi:
— „TU PAVOGEI ŠIĄ SOFĄ!“
— „Atsiprašau? Juk tai buvo dovana…“
— „Ji verta 2 500 dolerių. Niekada nesakiau, kad ji nemokama. Tai antikvarinė – pažiūrėk į raižytas kojeles! Tai Liudviko XVI stilius!“
Liudvikas XVI ar ne – net aklas sendaikčių prekiautojas jos nebūtų norėjęs.
Buvau apstulbusi. Ji rėkė ant manęs mano pačios svetainėje, vadino vagile ir reikalavo absurdiškos sumos už sofą, kurios net šiukšliavežiai nebūtų paėmę. Ji net grasino mane paduoti į teismą.
— „Tu išnaudojai mano gerumą. Noriu savo pinigų! Arba atiduok ją tokios būklės, kokia buvo!“
Negalėjau tuo patikėti.
Kitą dieną nufotografavau jos garažą. Ten buvo ir daugiau siaubų: sulūžusi lempa, pelėsinė rėmelė, kilimas, smirdantis kaip rūsio kvapas. Viską užfiksavau – dėl viso pikto.
Tada parašiau jai:
„Dar kartą ačiū už šią nuostabią dovaną. Suprantu, kodėl ji tau pasirodė neįkainojama. Dabar ji švari, sutvarkyta ir skaniai kvepia. Jei nori ją atgauti – parduosiu už 300 dolerių. Draugiška kaina. O jei ne – laikykime tai dovana.“
Tyla.
Nuo tada ji daugiau neapsilankė. Vyras vengia šios temos. O aš? Įkėliau sofą į Marketplace už 80 dolerių.
Po dviejų dienų susisiekė interjero dizainerė. Ieškojo baldo „su siela“ fotosesijai. Ji buvo sužavėta.
Kaip matote – net baisiausi daiktai gali tapti žvaigždėmis.
