Universitetas: Visi ignoravo valytoją… kol dekanas pertraukė savo kalbą, kad paspaustų jam ranką.
Jis ėjo tarp eilių tarsi nematomas. Stumdamas girgždantį vežimėlį su kreivu ratu, valytojas ramiai šlavė grindis, kol studentai plūdo į didžiulę auditoriją.
Kai kurie jį nužvelgdavo. Dauguma – ne.
Keli netgi suirzę aplenkdavo šviežiai išvalytą zoną, tarsi jis būtų dar viena kliūtis jų kelyje. Du vaikinais pirmoje eilėje nusijuokė jam praėjus.
— „Jis dar vis čia dirba? Po dvidešimties metų – ir vis dar su tuo pačiu šluotos kotu?“ – tarė vienas, pakankamai garsiai, kad būtų girdėti. Mergina, įnikusi į telefoną, nusijuokė.
— „Jis tikriausiai pažįsta šią vietą geriau nei dėstytojai.“
— „Gaila, kad jo turtas apsiriboja kibiru ir šluoste…“ – pridūrė kitas. Valytojas nieko neatsakė. Jis tiesiog tęsė.
Trumpam sustojo prie scenos, pakėlė akis į tuščią tribūną, kur turėjo kalbėti dienos svečias – garsus verslininkas, kaip kalbama.
Buvo sakoma, kad pats dekanas kovojo, kad jį pakviestų. Auditorijoje tvyrojo jaudulys.
Tada šviesos prigeso. Dekanas užlipo į sceną.
— „Ponios ir ponai, ačiū, kad esate čia. Šiandien mes pasitinkame žmogų, kurio istorija kalba pati už save. Žmogų, kuris dirbo šešėlyje, bet pakeitė tūkstančius gyvenimų.
Žmogų, kuris primena mums, kad didybė nesukelia triukšmo – bet ji visada čia.“ Auditorijoje kilo sumišimas. Ar tai buvo įžanga pagrindiniam kalbėtojui?
— „Mes bėgame paskui titulus ir pripažinimą… bet šis žmogus sukūrė kažką kur kas gilesnio.“
Tada jis atsisuko… į valytoją, kuris tuo metu jau tvarkingai sudėjo savo įrankius, pasiruošęs išeiti tyliai.
— „Prašau sutikti žmogų, kuris įkūrė stipendijų programą, leidusią pusei šios auditorijos studijuoti universitete.“
Salę sukaustė tyla. Galvos pasisuko. Akys išsiplėtė.
Valytojas lėtai išsitiesė. Apsidairė. Tada iš kišenės ištraukė sulankstytą voką. Ir švelniai šypsodamasis tarė:
— „Prieš pradedant… dar turiu perskaityti vieną laišką. Ir čia yra žmogus… kuris nėra tas, kuo dedasi esąs.“ 👇👇👇 👀
Vyras – kurio vardo niekas, rodos, nežinojo – priėjo prie mikrofono. Jis jį lėtai prisitraukė, leisdamas auditorijai sulaikyti kvapą.
— „Žinau, kad daug kas manęs čia nepažįsta. Ir gerai. Jau dvidešimt trejus metus vaikštau šiais koridoriais su žibintuvėliu rankoje ir šluoste prie diržo. Sutvarkiau kiekvieną nutekėjimą, pakeičiau kiekvieną perdegusią lemputę. Bet ši vieta… tai ne tik pastatas.“
Jis pakėlė laišką.
— „Šis laiškas į mūsų fondą atėjo prieš dvi savaites. Iš pradžių anonimiškai. Iki kol neatpažinome pažįstamo rašto.
Laiško autorius nežinojo, kad būsiu tas, kuris jį skaitys šiandien.“
Šurmulys salėje sustiprėjo.
— „Šiame laiške kaltinamas vienas studentas – stipendininkas – kad jis melavo apie savo aplinkybes. Pateikė suklastotus duomenis. Sukūrė melą.“
Kvėpavimas sustojo.
— „Jo vardas Andrei Petran. Jis teigė, kad yra pirmasis šeimoje, įstojęs į universitetą. Rašė, kad jo tėvai – darbininkai iš Jašų.
Bet iš tiesų, jo tėvas vadovauja nekilnojamojo turto agentūrai Bukarešte. Motina dėsto privačioje mokykloje. Jie gyvena uždaroje rezidencijoje.“
Andrei veidas pabalto. Jis pašoko:
— „Tai nesąmonė!“
— „Sėsk,“ – ramiai tarė dekanas. Andrei pakluso. Valytojas vėl sulankstė laišką.
— „Nenorėjau apie tai kalbėti šiandien. Bet prisiminiau, kodėl sukūriau šią programą.“
Jis pažvelgė į visą salę.
— „Mano tėvas irgi valė grindis. Jis mirė dar prieš man baigiant mokyklą. Mama tvarkė kambarius viešbutyje. Niekas mums nepadėjo.
Išskyrus vieną mokytoją – tik vieną – kuris patikėjo manimi. Jis sumokėjo už pirmąjį vakarinio kurso semestrą.“
Jis nusišypsojo švelniai.
— „Dienomis dirbau statybose. Naktimis mokiausi.
Tapau elektriku, vėliau – verslininku. Trisdešimties turėjau iš ko gyventi.“
Salėje įsivyravo jautri tyla.
— „Nenorėjau medalių. Nenorėjau auditorijos savo vardu.
Todėl grįžau čia. Paprašiau dirbti anonimiškai. Kad galėčiau stebėti. Klausytis. Tarnauti.“
Daugelyje veidų suspindo ašaros.
— „Andrei stipendija bus atšaukta,“ – paskelbė dekanas. „Ji atiteks nusipelniusiam studentui, vis dar laukiančiam sąraše.“
Valytojas linktelėjo.
— „Tai ne tik vieno studento istorija. Tai mūsų visų bendra istorija.
Kaip žiūrime į kitus. Ką pasirenkame matyti… ar ignoruoti.“
Jis pažvelgė į auditoriją.
— „Jūs mane laikėte nereikšmingu. Bet ką tai pasako… apie jus pačius?“
Tyla – sunki ir visiška. Tada, salės gale, pasigirdo balsas:
— „Kuo jūs vardu, pone?“
Valytojas nusišypsojo su lengvu juoku.
— „Čia mane vadina Domnu’ Ion.
Pilnas mano vardas – Ion Dumitrescu.“
Vardas suskambėjo kai kurių profesorių atmintyje.
Vienas tyliai pasakė kitam:
— „Palauk… Dumitrescu fondas? Tai jis?“
Ion tik linktelėjo. Tą akimirką Larisa – mergina, kuri anksčiau juokėsi – pakilo, sujaudinta.
— „Atsiprašau. Nežinojau…“
Jis kilstelėjo ranką ramindamas.
— „Tai ne apie mane. Tai apie tai, kuo pasirinksite tapti… nuo šiandien.“
Tą dieną konferencija pasuko netikėta linkme. Studentai pakilo užduoti klausimų Ion – ne apie jo turtus, o apie jo ištvermę, tikėjimą žmonėmis, nuolankumą. Vienas studentas paklausė:
— „Kas jus vedė pirmyn?“
— „Alkis. Ir jausmas, kad esu nematomas.
Štai kodėl niekada nenorėjau ignoruoti kitų.“
Kitas paklausė, kodėl jis neišėjo į pensiją. Ion gūžtelėjo pečiais:
— „Kai kurie ieško poilsio. Kiti – prasmės.“
Po kelių dienų įvyko subtilus, bet gilus pokytis. Studentai pradėjo sveikintis su valytojais, virėjais, apsaugininkais. Kai kurie pasiūlė jiems padėti parašyti gyvenimo aprašymus, išmokti dirbti kompiuteriu. Larisa pradėjo mentorystės programą tarp mokinių ir administracijos darbuotojų.
O Andrei – jis paliko universitetą. Tyliai. Be viešo atsiprašymo. Tik tuščia vieta ten, kur jis sėdėjo. Tačiau svarbiausia įvyko po trijų mėnesių.
Mažas straipsnelis vietiniame laikraštyje pranešė, kad Ion Dumitrescu gavo apdovanojimą už bendruomeninę veiklą. Nedaug nuotraukų. Jokios kameros.
Tačiau tarp žiūrovų buvo viena moteris su slaugės chalatu, ašarotomis akimis, rankose laikanti pavytusių tulpių puokštę. Tai buvo jo motina.
Ji manė, kad jos sūnus dingo gyvenime be ateities. Tą dieną ji suprato, kuo jis tapo. Kai Ion paklausė apie savo ateities planus, jis atsakė:
— „Sukurti antrąją stipendiją. Ne pagal pažymius, o pagal gerumą. Tiems, kurie elgiasi su kitais oriai. Nes tik ten prasideda tikrieji pokyčiai.“
Taip gimė Gerumo Stipendija. Pirmiausia priimta kituose licejuose, vėliau – kituose universitetuose. Nes vienas žmogus pasirinko nuolankumą vietoje pripažinimo.
Prasmę vietoje šlovės. Atminimą vietoje užmaršties.
Mes visą gyvenimą bėgame paskui šviesą.
Bet kartais tie, kurių niekada nepažvelgėme… …yra tie, kurių dėka mes čia esame.
