Tai, ką ši slaugytoja slapta darė kiekvieną rytą visiems vaikams, pranoksta bet kokią vaizduotę
Kiekvieną dieną ši slaugytoja tyliai atlikdavo mažą ritualą, kurio niekas, regis, nepastebėdavo. Tėvai, paskendę savo kasdienėje rutinoje, praeidavo pro šalį, nekreipdami dėmesio. Kol vieną dieną mažos mergaitės mama nusprendė įsižiūrėti… Tai, ką ji pamatė, sukrėtė ją iki širdies gelmių. Suvokusi, ką ši moteris kasdien daro kiekvienam vaikui, ji nebegalėjo tylėti. Tai, ką ji slapta darė VISIEMS vaikams, sunku suvokti.
👉 Tęsinys pirmame komentare ❗️❗️❗😮 😮 😮 👇 👇 👇
…Tą rytą mama pasiliko ilgiau nei įprastai ir pamatė, kaip slaugytoja švelniai uždeda ranką ant dukros kaktos. Tai nebuvo medicininis gestas ar temperatūros matavimas. Ne.
Tai buvo švelnus, retai matomas, beveik motiniškas prisilietimas. Moteris mėlynais drabužiais tyliai šnabždėjo kažką. Pasiklausiusi atidžiau, mama suprato, kad ji dainuoja. Lopšinę.
Tačiau tai dar ne viskas.
Kiekvieną rytą, dar prieš keičiant lašelines ar matuojant gyvybinius rodiklius, slaugytoja prieidavo prie kiekvieno mažojo paciento, skirdavo kelias sekundes, kad tyliai su jais pasikalbėtų, sušnabždėtų padrąsinimo žodžių arba papasakotų trumpą istoriją. Net ir tie vaikai, kurie buvo be sąmonės ar miegojo, nebuvo pamiršti.
Ji sakydavo jiems, kad jie stiprūs, kad jie pasveiks, kad jie yra mylimi. Švelniai paglostydavo jų plaukus, pataisydavo pliušinius žaisliukus, kartais pakišdavo spalvotą popierėlį su mielu užrašu po pagalve.
Niekas niekada neprašė jos to daryti. Tai nebuvo numatyta jokiuose ligoninės protokoluose.
Tačiau jai tai buvo labai svarbu. Ji sakydavo, kad šie vaikai, dažnai įkalinti tarp aparatų ir tylos, turi žinoti, kad jie yra ne tik pacientai. Kad visų pirma jie yra vaikai. Ir net jei jie neatsako — jie jaučia.
Mama, sujaudinta šio be galo švelnaus momento, nusprendė juo pasidalyti. Ne tam, kad išgarsėtų, — sakė ji, — bet kad pagerbtų šią nematomą moterį, kuri kasdien į vietą, dažnai persmelktą skausmo ir baimės, atnešdavo žiupsnelį žmogiškumo.
Ji nežinojo, kad ir kiti tėvai, perskaitę jos pasakojimą, pradės dalytis savo patirtimis. Mažos istorijos susijungė į vieną didelę tiesą: ši slaugytoja savo buvimu teikė paguodą, palaikymą, o kartais netgi išgelbėjo ištisas šeimas.
Šiandien prie vaikų skyriaus įėjimo kaba atminimo lentelė. Joje nėra nei diplomo, nei pareigų. Tik viena frazė:
„Tai, kuri gydė ir sielą.“
Ir kiekvieną kartą, kai ranka prisiliečia prie vaiko kaktos tame skyriuje, žmonės prisimena ją — slaugytoją su didžiule širdimi.
