Sustojau viduryje niekur… tik pasipildyti degalų – ir išvykau su furgonu, pilnu šuniukų
Tai turėjo būti tik trumpas sustojimas. Užsipilti degalų, nusipirkti užkandį ir važiuoti toliau.
Buvau pusiaukelėje per dvylikos valandų kelionę, vykdamas padėti seseriai persikraustyti, ir, tiesą sakant, visai nenorėjau stoti tame dulkėtame, tyliame miestelyje viduryje niekur.
Tačiau degalų bakas buvo beveik tuščias, o vienintelė degalinė už daugelio kilometrų atrodė kaip sena, griūvanti trobelė – pusiau surūdijęs siurblys ir kreivas, vėjo linguojamas ženklas.
Kol pyliau degalus, išgirdau garsą – tylų, vos girdimą cyptelėjimą.
Pamaniau, kad koks klientas paliko savo šunį automobilyje. Bet aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Tik laukai iki pat horizonto ir senas keturratis, apaugęs žole.
Ir tada aš jį pamačiau.
Senas pikapas, netvarkingai pastatytas kitoje aikštelės pusėje. Priėjau arčiau, smalsumo vedinas, ir pažvelgiau į krovinių skyrių.
Ir netekau žado.
Visas šuniukų vadas. Purvini, drebantys, susiglaudę vienas prie kito. Kai kurie tyliai cypė, kiti ropštėsi ieškodami šilumos.
Nei motinos, nei šeimininko. Niekam nerūpėjo.
Stovėjau sustingęs, širdis daužėsi. Ar kas nors grįš? Ar jie tiesiog buvo palikti čia – viduryje niekur?
Tuo metu iš degalinės išėjo kasininkas.
Jis pamatė mane stovintį prie pikapo ir žemu, rimtu balsu tarė žodžius, nuo kurių man perėjo šiurpas per nugarą:
„Jūs juk ne…“
Tęsinys – pirmame komentare 👇👇👇
Tai turėjo būti tik greitas sustojimas: užsipilti degalų, nusipirkti užkandį ir tęsti kelionę. Buvau pusiaukelėje ilgos kelionės, kad padėčiau seseriai persikraustyti, ir, tiesą sakant, net nenorėjau sustoti tame ramiame, dulkėtame miestelyje. Bet kuro rodyklė jau buvo beveik ant nulio, o vienintelė degalinė už daugelio kilometrų buvo mažas, aptriušęs pastatas su viena veikiančia pompa ir kreivu ženklu, siūbuojančiu vėjyje.
Kol pyliau degalus, išgirdau tylų cyptelėjimą. Iš pradžių pamaniau, kad kažkas paliko šunį mašinoje. Bet aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus – tik tušti laukai ir senas pikapas, pastatytas šone.
Smalsumo vedinas priėjau arčiau ir pažvelgiau į krovinių skyrių. Tai, ką pamačiau, sustabdė mane vietoje: krūva mažų šuniukų, purvinų ir drebančių, susiglaudusių vienas prie kito, kad sušiltų. Kai kurie tyliai miegojo, susirietę į kamuoliuką, kiti cypė švelniai. Nė pėdsako jų motinos ar šeimininko.
Kurį laiką stovėjau vietoje, negalėdamas pajudėti. Galvoje sukosi klausimai – ar kas nors juos čia specialiai paliko? Ar kas nors dar grįš? Tuo metu išėjo degalinės savininkas, pamatė mane ir atsiduso. Jis paaiškino, kad tas pikapas čia stovi nuo vakaro, ir niekas negrįžo.
„Taip nutinka dažniau, nei manote,“ – liūdnai pasakė jis.
Vien mintis juos ten palikti suspaudė man širdį. Žinojau, kad negaliu išgelbėti visų pasaulio gyvūnų, bet taip pat negalėjau tiesiog apsimesti, kad jų nemačiau.
Tad priėmiau sprendimą. Paskambinau į netoliese esančią gyvūnų prieglaudą ir pasilikau su šuniukais, kol atvyko savanoriai. Kai jie atvažiavo, keli drąsesni šuniukai jau buvo įlipę į mano furgoną – tarsi patys būtų mane išsirinkę.
Du iš jų parsivežiau namo, ir jie greitai tapo šeimos dalimi.
Tai, kas turėjo būti tik trumpas sustojimas viduryje niekur, virto neužmirštamu gerumo aktu – ir priminė, kad kartais mažiausi sustojimai atneša brangiausias gyvenimo akimirkas.
