Šiandien aš užpūčiau 97 žvakutes.
Nei žodžio, nei atviruko pašto dėžutėje. Jokio skambučio. Dar viena tyli diena kukliame kambaryje, kurį nuomoju virš seniai uždarytos technikos parduotuvės. Savininkas leidžia man gyventi už simbolinį nuomos mokestį — turbūt kaip padėką už tai, kad žiemą atsukau vamzdžius. Mano kambarys paprastas: siaura lova, senas virdulys ir langas į gatvę. Tai mano mėgstamiausias kampas. Atsisėdu ten ir žiūriu į važiuojančius autobusus, kaip tyliai slenka valandos.
Nuėjau į vietinę kepyklą. Pardavėja — jauna moteris, kurią beveik kiekvieną savaitę sutinku pirkdamas pigesnę duoną — pasisveikino su automatiška šypsena. Ji manęs nepažino. Pasakiau jai, kad šiandien mano gimtadienis. Ji tyliai ištarė „su gimtadieniu“ taip neutraliai, kaip sakoma „į sveikatą“ po čiaudulio.
Pasiėmiau mažą vanilinį pyragėlį su braškėmis. Paprašiau užrašyti:
„Su gimtadieniu, sau“
Tariant tai garsiai pasirodė keista. Bet vis tiek pasakiau.
Grįžęs padėjau pyragą ant senos dėžės, kuri man tarnauja kaip stalas. Uždegiau žvakutę. Atsisėdau. Ir laukiau.
Net nežinau, ko tikėjausi.
Mano sūnus Elijotas seniai nebesusisiekia. Mūsų paskutinis pokalbis baigėsi barniais — pasakiau kažką neteisingo apie jo partnerę. Jis padėjo ragelį. Ir nuo to laiko — nieko. Nei skambučio, nei laiško. Tik tuštuma.
Paragavau gabalėlį pyrago. Buvo skanus: purus, saldus, švelnus.
Tada išsitraukiau seną mobilųjį telefoną su atverčiamu dangteliu.
Nufotografavau.
Išsiunčiau nuotrauką paskutiniam numeriui, kuris dar įrašytas jo vardu.
Parašiau: „Su gimtadieniu, sau.“
Ir likau sėdėti, žiūrėdamas į ekraną, laukdamas tų trijų mažų taškelių…
Skaitykite toliau pirmajame komentare 👇👇👇
Tylus gimtadienis… kol kažkas pasikeičia
Julija nusipirko gimtadienio pyragą. Viena. Niekas neatėjo.
Tą rytą – jokio pranešimo, jokio skambučio, net pamiršto atviruko pašto dėžutėje. Tik nereali tyla mažame bute virš buvusios kaimynystės parduotuvės. Kukli vieta, tarsi sustingusi laike, kur kiekvienas daiktas nešioja prisiminimų aidą.
Ji padėjo ant stalo mažą vanilinį pyragą su braškėmis ir keistu užrašu:
„Su 97-uoju gimtadieniu, p. L.“
Poetiška užuomina?
Gal subtilus būdas nuslėpti vienatvę? Galbūt. O gal tiesiog noras pažymėti dieną – net jei vienai.
Ką nutyli tyla
Po iš pažiūros paprasto momento slypi plyšys. Senas įskaudinimas. Jau penkerius metus Julija nesulaukia jokių žinių iš savo sūnaus Elijoto. Vienas netinkamas žodis, nesusipratimas – ir ryšys nutrūko. Tačiau tą dieną ji vis tiek nusiuntė pyrago nuotrauką su trumpa žinute:
„Su gimtadieniu.“
Atsakymo nebuvo.
Ir vis dėlto, kartais tyla tyliai kužda. Ši paprasta žinutė, atrodytų nereikšminga, galiausiai pasiekė tikslą.
Švelnus beldimas į duris
Dienai baigiantis, kai šviesa pradėjo blėsti, kažkas švelniai pasibeldė. Julija atidarė.
Priešais stovėjo jauna moteris, nedrąsi:
„Aš Nora… Elijoto dukra.“
Julijos širdis susitraukė. Nora rado numerį tėvo telefone. Ji pamatė nuotrauką. Ir suprato, kad kažką reikia taisyti.
Ji atėjo ne tuščiomis: sumuštinis su kalakutiena ir senovine garstyčia — mėgstamiausias Julijos. Mažas gestas, bet kupinas prasmės. Smulkmena, kuri sako: „Aš klausiau. Man rūpi.“
Sujungti tai, kas dar įmanoma
Prie mažo stalo, tarp pyrago gabalėlių, žodžiai po truputį rado vietą. Nora uždavė klausimus. Julija atsakė – atvirai, be pykčio. Tiesiog kaip sužeista motina.
„Pasididžiavimas, žinai… stato sienas.“ Nora tyliai linktelėjo.
Išeidama paklausė:
„Ar galiu sugrįžti?“
Julija nusišypsojo:
„Tau vertėtų.“
Kai ryšys vėl užsimezga
Kitą dieną – netikėta žinutė: Elijotas, sunerimęs dėl savo dukros.
Julija atsakė taip pat paprastai:
„Ji nuostabi.“
Ir po kelių dienų – dar vienas beldimas į duris.
Tai jis. Elijotas. Nedrąsus. Dar nepasirengęs viskam, bet jau čia. Gyvas. Tyliai.
Julija atidaro. Nieko dar nepataisyta, niekas neužmiršta. Bet tai – pradžia.
Ir kartais to pakanka.
Nes vienas žodis, ištiesta ranka, nuoširdus gestas gali atverti širdis.
Nes niekada nevėlu vėl atrasti vienas kitą.
