Kažkas išmetė šį seną naktinį stalelį, bet aš jį radau atsitiktinai ir nusprendžiau suteikti jam antrą gyvenimą 😍 Po trijų savaičių jis tapo nuostabiu baldu, kuris dabar atrodo kaip naujas 💖 Štai rezultatas 👇👇👇.
Netikėtai pamačiau šį naktinį stalelį, eidamas pro šiukšlių konteinerį.
Jo būklė, švelniai tariant, buvo apgailėtina: lakas buvo nusitrynęs keliose vietose, apdaila buvo įskilusi, o riebalų dėmės jau tapo jo istorijos dalimi.
Tačiau mane sužavėjo jo senovinis dizainas. Todėl jis atsidūrė mano garaže, kur praleido beveik metus, kol nusprendžiau suteikti jam naują gyvenimą.
Pirmiausia pašalinau stiklines dureles – jos buvo pernelyg trapios ir nederėjo prie bendros kambario atmosferos. Tada išvaliau paviršių ir dureles, pašalindamas seną vaško dažų sluoksnį.
Projektas pareikalavo daug laiko, o iš pradžių galvojau, kad stalelis yra per daug pažeistas, kad jį būtų galima atnaujinti. Paviršius buvo padengtas dėmėmis ir įtrūkimais, ir man atrodė beveik nerealu jį atkurti.
Tačiau medienos raštas buvo toks gražus ir unikalus, kad negalėjau jo paslėpti. Nusprendžiau jį išsaugoti bent jau paviršiuje, padengdamas jį dviem sluoksniais aliejaus.
Apdaila vėl pradėjo blizgėti, ir supratau, kad tai tik pradžia.
Sustiprinau stalelio galinę dalį mažais vinimis, kad jis nesubyrėtų darbo metu, ir padengiau jį skaidriu aliejumi, kad apsaugotų seną medieną nuo tolesnių pažeidimų.
Dureles, kurias planavau nudažyti, apsvarstęs nusprendžiau palikti. Skirtingų spalvų blokai atrodė chaotiškai ir neužbaigtai, tarsi kažko trūktų.
Tačiau nusprendęs jas perdažyti supratau, kad fasadai taps per daug vienodi, o komoda praras savo vertę. Tada prisiminiau senąsias tradicijas.
Šie elementai, tokie būdingi praėjusio amžiaus rumuniškiems baldams, puikiai įsiliejo į bendrą stilių.
Paskutinis akcentas buvo rankenėlės. Ilgai jas rinkausi, nes jos turėjo derėti prie bendro dizaino ir užbaigti baldo išvaizdą.
Kai jas pritvirtinau, naktinis stalelis tapo neatpažįstamas.
Dabar jis atrodo kaip naujas.