Priėmėme keturmetę mergaitę — po mėnesio mano žmona pasakė: „Turime ją grąžinti”
Mano žmona Elodie ir aš metų metus stengėmės turėti vaiką. Po kelių nesėkmingų bandymų ji pasiūlė idėją priimti vaiką į šeimą. Tai buvo geriausias sprendimas. Po ilgų laukimo mėnesių pagaliau susipažinome su Emilie, keturmete mergaitė, kupina energijos, kuri nuo ankstyvos vaikystės buvo globos šeimoje. Jau per pirmą susitikimą ji prisirišo prie mūsų, vadindama mus „mama” ir „tėčiu” dar prieš tai, kai tai tapo oficialu.
Mėnesį po jos atvykimo į mūsų namus aš grįžau iš darbo, ir Emilie pribėgo pas mane, apkabinusi mano kojas savo drebančiomis rankytėmis.
„Aš nenoriu, kad mane paimtų”
Nustebęs atsiklaupiau ir paklausiau: „Bet kur, mieloji?”
Jos lūpos drebėjo, o per skruostus ritosi ašaros. „Aš nenoriu, kad mane grąžintų. Noriu likti čia su tavimi ir mama.”
Man perėjo šaltas šiurpas. „Nieks tavęs negrąžins, mieloji,” — ją nuraminau, glostydamas plaukus. Tuomet Elodie pasirodė koridoriuje, su blyškiu veidu ir užsispyrusiu žvilgsniu.
„Turime pasikalbėti”
Aš pasiuntiau Emilie į jos kambarį, pažadėdamas, kad viskas bus gerai. Ji linktelėjo galvą ir nuėjo.
Kai tik durys užsidarė, Elodie atsisuko į mane.
„Turime ją grąžinti”
Aš nustebau, nesuprasdamas, ką ji pasakė. „Ką?”
Kai ji man paaiškino priežastį, žengiau žingsnį atgal… Žiūrėkite pirmą komentarą 👇👇👇👇
Kodėl mano žmona norėjo grąžinti mūsų įvaikintą dukrą po mėnesio
Lucas ir Elodie įvaikina Emilie
Lucas ir Elodie priėmė Emilie, mielą, švelnią ir prisirišusią prie jų mergaitę. Ji buvo ketverių metų ir iškart pavergė savo naujų tėvų širdis savo spindinčia šypsena. Pirmąkart ją sutikę, Emilie nubėgo tiesiai į Lucasą, tarsi rastų savo tikrą tėtį.
Ilgos ir varginančios procedūros
Tai buvo giliai jaudinantis momentas Lucasui, kuris tai pamatė kaip ženklą: ji mus pasirinko. Po ilgo laukimo mėnesių, popierių pildymo ir namų patikrinimų…
„Ar tikrai esate pasiruošę?”
Socialinė darbuotoja uždavė jiems klausimą: „Ar tikrai esate pasiruošę?”. Elodie, kupina tikrumo, atsakė: „Ji yra mūsų dukra”. Pradžia buvo nuostabi visiems trims. Žaidimai, juokas — šeima pagaliau buvo pilna.
„Noriu likti čia, tėti”
Bet vieną vakarą Lucas grįžo pavargęs po sunkių dienos darbų. Jis skubėjo pas Emilie, tačiau ji puolė į ašaras ir nubėgo į jo glėbį sakydama: „Noriu likti čia, tėti.” Šie žodžiai jį sukrėtė. Ką ji turėjo omenyje? Tuomet pasirodė Elodie, su sunkiu veidu. „Turime ją grąžinti” — ji pasakė sausai.
Elodie nebegalėjo ištverti
Ji buvo ant ribos. Emilie niokojo daiktus, purvino drabužius, net ištepė Elodie vestuvinę suknelę dažais. Negalėdama pamatyti vaiko nekaltumo, ji matė tik grėsmę savo ramybei.
Jau daugelį metų Lucas ir Elodie svajojo apie šeimą. Po kelių persileidimų ir sveikatos problemų jie nusprendė imtis adopcijos.
„Ji arba aš”
„Ji manipuliuoja,” — pridūrė Elodie. Lucas buvo šokiruotas šiais žodžiais. Jis jau labai prisirišo prie Emilie ir negalėjo atsiskirti nuo jos. „Ji arba aš,” — pasakė Elodie.
Lucas pasirinko dukrą
Galiausiai Lucas priėmė sprendimą: jis liks su savo dukra. Nors vis dar mylėjo savo žmoną, jis žinojo, kad ji klysta. Elodie išėjo, trenkdama durimis. Kiti dienos buvo sunkūs. Emilie, nusiminusi, nesuprato staigaus mamos nebuvimo. Lucas stengėsi ją paguosti, suteikdamas meilės ir dėmesio.
Elodie sugrįžimas
Po kelių savaičių Elodie sugrįžo, pilna apgailestavimo. Ji norėjo ištaisyti savo klaidas ir pripažino, kad pasidavė panikai. Lucas ją išklausė, tačiau skausmas vis dar buvo gyvas. „Tu ne tik palikai mane, Elodie. Tu palikai ją irgi,” — pasakė jis.
Ar įmanoma susitaikyti?
Praėjo metai. Emilie vis dar šokdavo iš baimės, kai kas nors kelia balsą, kaip dažnai darydavo Elodie. Ji suspaudė Lucasą už rankos kiekvieną kartą, kai buvo išsigandusi.
„Niekada manęs nepaliksi, tiesa?”
Vis dėlto ji dažniau juokėsi ir miegodavo be ašarų. Sakymas „tėti” jau nebeprieštaravo jai. Tą vakarą, kai Lucas ją paguldė, ji sušnibždėjo: „Niekada manęs nepaliksi, tiesa?” Lucas stipriai ją apkabino ir pasakė: „Niekada.”
