Per laidotuves iš miško išniro arklys ir puolė prie karsto: priežastis visus paliko be žado…
Mažo kaimelio pakraštyje tvyrojo slogus laidotuvių tylos šydas.
Blizgantis medinis karstas gulėjo prie ką tik iškastos duobės, apsuptas verkiančių artimųjų. Vėjas švelniai šiugždino medžių lapus, susimaišydamas su maldomis ir tyliais raudojimais.
Staiga šią rimtį perskrodė netikėtas garsas – kanopų dundesys, vis garsėjantis su kiekvienu žingsniu.
Iš miško išniro rudas, blizgančios kailio spalvos arklys, su ryškia balta žvaigžde ant kaktos, ir puolė tiesiai link laidotuvių eisenos.
Panikos akimirka. Kai kurie sušuko, kiti skubiai pasitraukė į šoną, bijodami, kad išsigandęs gyvūnas viską nuvers savo kelyje.
Tačiau visų nuostabai, arklys staiga sustojo… vos per kelis centimetrus nuo karsto.
Nekrutėdamas jis ilgai žiūrėjo į karstą, lyg suprasdamas, kas vyksta.
Kaimo gyventojai bandė jį nuvyti, bet niekas nepadėjo.
Nieks negalėjo jo atitraukti nuo šios keistos tylos sargybos.
Tuomet, kai ceremonija artėjo prie pabaigos, gyvūnas padarė kažką, kas visus sustingdė iš siaubo 😱😱
👉 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Per laidotuves arklys išniro iš miško ir priėjo prie karsto: gyventojai buvo sukrėsti sužinoję kodėl…
Ramiame kaimelyje, apsuptame senos girios, vyko laidotuvių ceremonija.
Vėjas švelniai siūbavo medžių šakas, žmonės stovėjo ratu aplink šviesaus medžio karstą, pastatytą prie šviežiai iškastos duobės. Ore tvyrojo liūdesys – vieni tyliai meldėsi, kiti stovėjo nuleidę galvas, tyliai braukdami ašaras.
Staiga tylą pertraukė keistas garsas. Iš toli pasigirdo ritmingas, vis stiprėjantis dundesys – kanopų dundėjimas. Visi žvilgsniai nukrypo į miško pakraštį.
Netikėtai pasirodė arklys – nuostabus gyvūnas, rudo blizgančio kailio, su balta žvaigžde ant kaktos. Jis bėgo ryžtingai, tiesiai link žmonių. Išsigandę kaimo gyventojai traukėsi į šalis. Kai kurie bijojo, kad jis nesustabdomas ir viską nušluos savo kelyje. Tačiau gyvūnas, akimis įsmeigęs žvilgsnį, nelėtino žingsnio.
Vos už kelių žingsnių nuo karsto jis staiga sustojo. Sustingęs kaip statula, jis stovėjo, žiūrėdamas tiesiai į karstą, lyg suprasdamas, kas vyksta. Bandė jį nuvyti, šūktelėjo keletas žmonių, bet veltui – jis nejudėjo, visas dėmesys buvo sutelktas į tą, dėl kurio atėjo.
Kai atėjo paskutinio atsisveikinimo metas, gyvūnas padarė kažką, kas visus paliko be žado.
Jis lėtai nuleido galvą, išleido gilų, skausmingą žvengimą – tarsi raudą. Tada švelniai pakėlė kanopą ir du kartus palietė karsto dangtį. Garsas nuaidėjo tyloje, lyg aidas iš širdies gelmių.
Sukrėsta minia sustingo. Niekas nedrįso ištarti nė žodžio. Tada sena moteris tyliai sušnabždėjo:
— Tai jo arklys…
Po truputį viskas tapo aišku. Miręs vyras buvo užauginęs šį arklį nuo mažo kumeliuko. Dieną po dienos jis jį maitino, prižiūrėjo, vedžiojo. Jie tapo neišskiriami. Juos visada matydavo kartu – laukuose, keliuose, net šalčiausiomis žiemomis. Šiam vyrui arklys buvo daugiau nei gyvūnas – jis buvo draugas, beveik šeimos narys.
Viskas paaiškėjo. Arklys atėjo ne šiaip sau. Jis pajuto netektį ir išėjo iš miško, kad paskutinį kartą atsisveikintų su tuo, kuris jį taip mylėjo.
Kai ceremonija baigėsi, žmonės išsiskirstė, vis dar sujaudinti to, ką pamatė.
Tačiau arklys liko prie karsto. Nuleidęs galvą, ramiai stovėjo, tarsi norėdamas saugoti tą, su kuriuo jį siejo ištikimybė visam gyvenimui.
Leidžiantis saulei, jo siluetas išsiskyrė ant žemės – gyvas paveikslas ištikimybės ir meilės, kurios negali sunaikinti net mirtis.
Tą dieną visi išėjo su įsitikinimu, kad egzistuoja ryšiai, kurie peržengia visas ribas.
Ir kad kartais gražiausios draugystės istorijos vyksta ne tarp dviejų žmonių, o tarp žmogaus… ir jo arklio.
