Penkios naujokės buvo ją apsupusios valgykloje — po trisdešimties sekundžių jos suprato, kad ji visai ne ta, kuo ją laikė.
Lėkščių žvangesys pamažu nutilo, pakeistas keistos, sunkios tylos.
Penkios jaunos kareivės žengė pirmyn užtikrintai, jų auliniai batai aidėjo per plyteles. Tankas, Voras, Dyzelis, Uola ir Gyvatė — pravardės, skambančios kaip įspėjimai. Jų žvilgsniai ieškojo taikinio, ir tą dieną jos jį rado: nedidelę karininkę, ramią, susikaupusią, ramiai baigiančią pietus su trimis naujokais.
Ji atsistojo be skubos. Jos uniforma buvo nepriekaištinga, plaukai surišti į griežtą uodegą, o ramybė — tokia, nuo kurios net baimė atsitraukia.
— Ar turime problemą, ponai? — tyliai paklausė ji, lyg suteikdama jiems paskutinę galimybę pagalvoti.
Tankas nusijuokė. Dyzelis gūžtelėjo pečiais, pasiruošęs vaidinti kietą vyruką.
— Pagarba užsidirbama, — su iššūkiu tarė Voras.
— Teisingai, — ramiai atsakė ji. — Tad pasakykite man… kuo ją užsidirbote?
Per salę nuvilnijo tylus šnabždesys. Naujokai bandė provokuoti — triukšmu, žodžiais, poza. Vienas priėjo per arti.
— Grįžk prie savo popierių, — su panieka pasakė jis.
Ji nekrustelėjo. Jos žvilgsnis — šaltas ir valdantis — fiksavo viską: sustingusias lėkštes, telefonus, sustingusius tarp filmavimo ir baimės, uždarytas instruktoriaus duris.
— Manote, kad jėga yra kalbėti garsiau už kitus? — sušnabždėjo ji. — Tikroji jėga — ginti, o ne žeminti. Tai, ką vadinate drąsa… tėra žiaurumas.
Tyla krito staiga. Net valgyklos ūžesys nutilo.
— Jei aš tokia silpna, — tarė ji, — įrodykite.
Penkios poros akių sustingo. Slopintas juokas, akimirka dvejonės. Tada kažkas pasikeitė — jos laikysenoje, ore aplink ją. Tokia pasitikėjimo būsena, kurios neįmanoma suvaidinti.
Ji padėjo savo lėkštę, žengė žingsnį į priekį.
— Pagarba, — tarė ramiai, — matuojama tuo, kaip elgiesi su tais, kurie tau nieko neskolingi.
Per kambarį nuėjo šiurpas. Voras nurijo seiles. Tankas pusę žingsnio atsitraukė.
Kai jos lūpose pasirodė vos pastebima šypsena, visi suprato, kad ši scena nesibaigs taip, kaip jie tikėjosi.
Vaikinai manė, kad prieš juos — bejėgė moteris. Jie nė nenutuokė, kas ji iš tiesų — ir kas jų laukia. 😱😨 👉Skaitykite daugiau pirmajame komentare 👇👇👇👇
Niekas nepamatė jos pirmojo judesio.
Spragtelėjimas, alsavimas — ir Tankas jau gulėjo veidu į stalą, ranka įstrigusi laikiklyje, kurio jis net nepastebėjo. Voras žengė į priekį — per vėlai. Sukimas, tikslus spaudimas — ir jis krito ant grindų su dusliu dūžiu.
Valgykla sustingo.
Ji lėtai ištiesėsi, tokia pat rami kaip pradžioje.
— Tai jūs vadinate jėgos demonstracija? — sušnabždėjo ji. — Greičiau puikybės demonstracija.
Dyzelis, įniršęs, šoko. Jo kumštis perskrodė orą — ji pasilenkė, apsisuko ir koja trenkė jam už kelio. Vyras sunkiai krito, apsvaigęs.
Trys sekundės. Trys judesiai. Trys kareiviai ant žemės.
Paskutiniai du atsitraukė. Uola, milžiniškas, metė neramų žvilgsnį į Gyvatę.
— Kas čia per velnias? — sušnabždėjo jis.
Ji pakėlė akis, ir jos žvilgsnyje buvo kažkas, ko nė vienas jų dar nesuprato: disciplina, gimusi iš chaoso.
— Tai ne beprotybė, — ramiai pasakė ji. — Tai priminimas apie tvarką.
Gyvatė bandė apgauti, puolė iš šono. Ji išsisuko, pagavo jį judesyje ir panaudojo jo paties jėgą — sviedė į sieną. Uola žengė atgal, rankos drebėjo.
— Tu… tu ne paprasta karininkė.
Trumpa šypsena nuslydo jos lūpomis.
— Ne. Nuo šiandien aš — jūsų instruktorė.
Per salę nuvilnijo netikėjimo šurmulys. Jauni kareiviai, sunkiai kvėpuodami, negalėjo patikėti tuo, ką matė. Moteris, kurią jie norėjo pažeminti, ką tik davė jiems gyvenimo pamoką — be pykčio, be bereikalingo smurto, tik su neįtikėtinu tikslumu ir kontrole.
Ji ramiai pakėlė savo lėkštę, padėjo ją ant stalo.
— Šiame darbe, — tarė tvirtai, — jėga nematuojama decibelais ar raumenimis. Ji matuojama savitvarda — gebėjimu nesmūgiuoti, kai galėtum. Jums dar daug ko reikia išmokti.
Naujokai, sugėdinti, pamažu atsistojo.
Ji apsisuko ir nužingsniavo link išėjimo.
Prieš išeidama tarė, neatsisukdama:
— O tie, kurie mane pavadino „sekretore“… galite vadinti mane kapitone Vega.
Per salę nusirito nustebimo banga.
Šį vardą žinojo visi — naktinių operacijų legenda, ta, kuri, sakyta, dingo prieš daugelį metų.
Tankas, vis dar klūpėdamas, sušnabždėjo netikėdamas:
— Kapitonė… Vega? Ta Vega iš vaiduoklių misijų?
Moteris pagaliau atsisuko, jos akyse žybtelėjo plieno blizgesys.
— Būtent. Ir jei norite čia likti, ponai, greitai išmokite pirmą pamoką: pagarba nereikalaujama… jos užsitarnaujama.
Tada ji dingo koridoriuje, palikdama po savęs tylą, sunkesnę už bet kokią bausmę.
Tą dieną penki naujokai suprato, kad „Echo“ stovykloje silpnumas neturi tokio veido, kokį jie įsivaizdavo.
