Niekas netikėjo jos pagalbos šauksmu… Kol nepasirodė baikerių armija
Dauguma žmonių tą dieną tiesiog praėjo pro šalį.
Tai buvo tik paauglė, stovinti priešais teismo rūmus, laikydama telefoną rankose, o ašaros riedėjo jos rankovėmis.
Jos balsas buvo vos girdimas šnabždesys:
„Prašau, tegu kas nors ateina. Kas nors. Jie nori mane išsiųsti atgal. Niekas manimi netiki.“
Niekas nesustojo. Niekas neklausė.
Išskyrus baikerius.
Big Mike – toks vyras, kuris atrodė galintis plikomis rankomis pralaužti sienas – pritūpė, kad pažiūrėtų jai į akis. Jo balsas buvo ramus.
„Kas bando tave išsiųsti atgal, širdelė?“
Mergina – jos vardas buvo Maja – pakėlė akis ir pasakė žodžius, kurie mus visus sustingdė.
Jos tėvas, policijos seržantas, buvo teismo salėje, jau pristatydamas save kaip didvyrį.
Ji buvo viena. Jos globėja buvo sulaikyta policijos automobilių.
Niekas neatvyko.
Tik Big Mike jau buvo išsiuntęs žinutę.
Ir tai, kas nutiko po to, niekada nebus pamiršta šiame teisme.
Variklių riaumojimas. Juodos odos vaizdas.
Keturiasdešimt septyni baikerių, įžengiančių į teismo salę kaip vienas.
Ir akimirka, kai jauna mergina pagaliau suprato, kad nebėra viena.
Teisėjo plaktukas sustingo ore.
Pasipūtusi tėvo šypsena išnyko.
O Maja, kuri prieš kelias minutes drebėjo, dabar stovėjo tiesi – apsupta savo naujos šeimos.
Teismo sekretorius priėjo, sutrikęs.
„Tik šeimos nariai gali dalyvauti globos bylose.“
Big Mike sukryžiavo rankas.
„Mes – jos dėdės.“
„Visi keturiasdešimt septyni?“ – suklupo sekretorius…
Tęsinys pirmame komentare žemiau 👇👇👇👇
Snake, veteranas su randu per veidą, šyptelėjo kreiva šypsena.
— „Graži šeimynėlė. Tau tai trukdo?“ – mestelėjo jis sekretoriui.
Šis pabalo ir iškart pasitraukė.
Akimirksniu teismo salės atmosfera pasikeitė. Suolai prisipildė odinių striukių, batų dundesio ir metalinių grandinių žvangėjimo.
Teisėjas, garsėjantis savo parama policijai, neteko pasitikėjimo savimi.
Dešinėje pusėje sėdėjo Majos tėvas – apdovanotas seržantas, nepriekaištingoje uniformoje – šalia savo advokato.
Priešais jį stovėjo Maja, trapi ir tyli, visiškai viena.
— „Kur tavo advokatas?“ – griežtai paklausė teisėjas.
— „Aš… nežinau,“ – sušnabždėjo ji.
Tada Tankas, milžinas pilnas tatuiruočių, pašoko ant kojų.
— „Tai jis turi advokatą, medalius ir visą tą cirką, o ji turi gintis viena? Čia jūsų teisingumas?“
Plaktukas trenkė į stalą.
— „Sėskis, arba skirsiu bausmę už teismo negerbimą!“
— „Prašom,“ – ramiai atsakė Tankas. – „Bet mes neleisime jos sutrypti.“
Salėje stojo tyla. Net seržantas nusuko žvilgsnį.
Galiausiai teisėjas nusileido, įtemptu balsu:
— „Skirti jai valstybės paskirtą gynėją.“
Į salę įbėgo jauna advokatė. Pirmą kartą Maja nebuvo viena.
— „Aš tik noriu būti saugi,“ – virpančiu balsu pasakė ji. – „Aš nenoriu grįžti ten.“
Už jos stovėjo keturiasdešimt septyni baikerių – kaip nejudanti siena.
Kai jos globėja atvyko – dusdama, aiškindama, kad buvo be priežasties sulaikyta kelyje – salėje nuvilnijo šurmulys.
Teisėjas suraukė antakius, tada paskelbė sprendimą:
— „Globa atimama. Vaikas lieka pas globėjus.“
Maja atsikvėpė palengvėjusi.
Lauke riaumojo varikliai; baikerių kolona lydėjo jos automobilį su įjungtais žibintais.
Tą dieną Maja laimėjo ne tik bylą – ji rado keturiasdešimt septynis dėdes, pasiryžusius ją saugoti.
Amžinai.
