Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad manęs laukia tokia staigmena… kapinėse.
👉 Maniau, kad kaip ir kiekvienais metais tiesiog atnešiu jam gabalėlį pyrago… Tačiau tai, ką tą rytą radau ant jo kapo, atėmė man žadą.
Aš nebuvau tam pasiruošusi. Visai ne.
📖 Visa istorija – pirmame komentare 👇👇👇👇👇👇
Kiekvienais metais vasarį, auštant, aplankau savo sūnaus kapą. Kišenėje visada turiu mažą metalinį šaukštelį. Niekada neišeinu be jo. Bėgant metams jis tapo nematomu ryšiu, siejančiu mus. Jo prisilietimas sugrąžina stiprius prisiminimus – skambesį, kai šaukštelis liečia lėkštę, jo mėgstamiausio deserto kvapą, ir, svarbiausia – tą tuštumą. Tuštumą, kuri tyliai kužda kiekvieną dieną giliai viduje.
Artūras buvo septyniolikos, kai viskas pasikeitė. Automobilio avarija – staigi, negailestinga. Viena sekundė, viena klaida – ir jo nebėra. Nuo tos dienos puoselėju paprastą, bet man svarbų gestą: kepu jam obuolių ir cinamono pyragą, tą patį, kurį anksčiau kepdavome kartu. Jis vadino jį „močiutės stebuklingu pyragu“. Dievino jį.
Atnešu tik vieną gabalėlį. Tik vieną. Visiškai skirtą jam. Švelniai padedu jį ant švarios servetėlės, tada – ant paminklo. Be gėlių, be žvakių. Tai mano būdas būti šalia jo.
Šiemet vėl atlikau šį ritualą. Pyragas dar buvo šiltas, kai atėjau. Padėjau gabalėlį ant servetėlės, tada ant kapo, tyliai ištarusi:
„Štai, mano mažyli Artūrai. Žinau, kad būtum jį suvalgęs per vieną kąsnį.“
Kurį laiką pasilikau, pasitaisiau akmenėlius aplink kapą ir išėjau. Bet šįkart keistas jausmas lydėjo mane iki pat namų. Lyg kažkas būtų pasikeitę.
Kitą rytą grįžau. Nušlaviau keletą lapų, pakeičiau užgesusią žvakę. Bet jau iš tolo pajutau – kažkas įvyko. Lėkštė buvo tuščia. Neapversta, nenupūsta vėjo – ne, ji gulėjo ten pat, kur palikau. Švari. O ant jos – kruopščiai sulankstytas popierėlis.
Man ėmė drebėti pirštai, kai jį paėmiau. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ant popieriaus, vaikiška rašysena, buvo parašyta:
„Ačiū už pyragą, kurį kasmet man atneši. Aš tavęs taip pat nepamiršau.“
Laikas sustojo. Sustingau vietoje, nesuvokdama. Tai nebuvo paskubomis parašyta žinutė. Popierius buvo sausas, o lėkštė tvarkingai padėta. Kažkas tikrai skyrė tam laiko. Su pagarba.
Pirma mintis – blogas pokštas. Bet tie žodžiai… tokie paprasti, tokie tikri… skambėjo pažįstamai.
Nuėjau į Artūro buvusią mokyklą, kur jis praleido gražiausius savo metus. Naršydama po senus albumus, prisiminimus, pamirštus vardus, viena buvusi mokytoja man pasakė:
— Jis turėjo labai artimą draugą… Luką. Jie buvo neatskiriami. Bet po nelaimės jis dingo. Net neatėjo į laidotuves. Manau, jis negalėjo su tuo susitaikyti.
Ieškojau toliau. Sename užrašų sąsiuvinyje radau atviruką. Ant jo keli parašyti žodžiai:
„Tu buvai mano geriausias draugas. Ilgiuosi tavęs.“
Pasirašyta tik: L.
Laikas bėgo. Ilgai nieko negirdėjau. Bet spalio 1-ąją, Artūro gimtadienį, grįžau į kapines. Ir radau dar vieną gabalėlį pyrago… ir šįkart – dvi lėkštes.
Nepasitraukiau. Atsisėdau ant suoliuko šiek tiek tolėliau, nugara į kapą. Ir laukiau.
Po valandos atėjo jaunas vyras. Liesas, nuleistais pečiais, su gėlių puokšte rankoje. Sustojęs prie kapo, nuleido galvą. Neištarė nė žodžio.
Atsistojau. Priėjau.
— Jūs jo mama? – švelniai paklausė.
— Taip… O tu esi Lukas?
Jis linktelėjo.
— Daugelį metų neturėjau drąsos čia ateiti. Buvau išsigandęs… Gėdijausi, kad net neišdrįsau atsisveikinti.
— Bet šiandien tu čia, – atsakiau švelniai, balsu, kuriame tilpo pradėjusios gyti žaizdos.
— Aš atvažiuoju kasmet, iš toli. Ir vieną dieną pamačiau pyragą… kažkas manyje subyrėjo.
Ilgai tylėjome. Tada jis parodė į vieną iš lėkščių.
— Ateik, Lukai. Nuo šiandien šis prisiminimas priklauso nebe vien man.
Jis atsisėdo šalia manęs. Mes valgėme. Paprastas veiksmas. Bendra atmintis. Dviese.
Ši akimirka pakeitė mano gyvenimą. Jos niekada nepamiršiu.
