Milijardierius užtinka savo namų tvarkytoją valgant žolę — ir priežastis jį pravirkdo
— „Kas per…?!”
Užkimęs šūksnis perskrodė orą ir nuaidėjo per žaliuojantį sodą.
Amara sustingo, žolė vis dar buvo tarp jos lūpų. Drebėdama ji atsiklaupė ir pakėlė akis. Priešais ją stovėjo ponas Whitmore’as — milijardierius, vilos savininkas — sustingęs, jo veidas pilnas netikėjimo.
„Amara…“ — jo balsas sudribo. — „Ką tu darai?“
„Pone… aš… aš…“ — suklupo ji, ašaroms riedant per skruostus.
Jis žengė sunkų žingsnį pirmyn, jo figūra didinga, o balsas griausmingas:
„Ar išprotėjai? Kodėl sėdi čia ir valgai žolę kaip gyvulys?“
Amara nuleido galvą, lūpos pamėlusios, balsas drebėjo:
„Atleiskite… aš…“
„Atsakyk!“ — sugriaudėjo jis, suspausdamas kumščius. — „Pasakyk man tiesą!“
Ji tylėjo, širdis daužėsi kaip pašėlusi. Per galvą šmėkščiojo bauginančios mintys: jei pasakys tiesą, praras darbą. Jos šeima nugrims į skurdą… į badą.
Toliau skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇👇👇
„Užteks!“ — pertraukė jis aštriai, žengdamas arčiau, jo nusivylimas buvo aiškiai juntamas. — „Tu man pasakysi, kas čia vyksta. Kodėl klūpai mano sode ir valgai žolę?“
Amaros širdis daužėsi vis greičiau. Ji norėjo viską paaiškinti, bet baimė spaudė gerklę. Ji prisiminė ponios Whitmore žiaurias taisykles, dusinančias grasinimus, kurie ją privertė tylėti. „Aš negaliu…“ — pagaliau sušnibždėjo ji, jos balsas lūžo.
„Negali ko?“ — paklausė jis, susirūpinęs, suraukdamas kaktą. — „Kas tau trukdo kalbėti?“
Tuo metu pasirodė ponia Whitmore. Jos šilkinė suknelė plazdėjo aplink ją, kai ji su panieka stebėjo sceną.
„Kas čia vyksta?“ — paklausė ji šaltu tonu.
Ponas Whitmore atsisuko į ją, jo veide sumišusi pyktis ir sutrikimas. „Radau Amarą čia… valgant žolę.“
Ponia Whitmore pakėlė antakį, jos lūpose pasirodė pašaipi šypsena. „Žinoma. Tarnai negali valgyti mūsų maisto. Jie žino taisykles.“
Pono Whitmore’o širdį suspaudė skausmas. „Ką tu nori tuo pasakyti? Tu jiems draudi valgyti?“ — pyktis ir šleikštulys pakilo jam į gerklę, kai jis suprato tiesą. — „Tu leidai, kad taip nutiktų?“
Ji gūžtelėjo pečiais. „Jie gauna atlyginimą. Jei per kvaili atsinešti savo maisto, tai jų problema.“
Šokas trenkė ponui Whitmore’ui kaip smūgis. „Tu nori pasakyti, kad leidai šiai moteriai badauti po mūsų stogu?“ — jo balsas drebėjo iš netikėjimo. — „Ar supranti, ką padarei?“
Jis atsigręžė į Amarą, kuri drebėjo, palaužta baimės ir nuovargio. „Kodėl man nieko nesakei?“ — švelniai paklausė, atsiklaupdamas šalia jos.
„Nes, pone…“ — raudojo ji, — „jei pasiskųsiu, prarasiu darbą. Visą savo atlyginimą siunčiu namo. Mano sūnus serga… jei jis negaus mano pagalbos, jis neišgyvens.“ Ji paslėpė veidą delnuose ir pravirko.
Ponas Whitmore atsitraukė, tiesa smogė jam stipriau nei bet kuris finansinis pralaimėjimas. Jo tarnaitė nebuvo beprotė — ji buvo motina, pasirengusi bet kam, kad išgelbėtų savo vaiką, kol jo paties žmona liko abejinga.
„Pažadu tau…“ — tarė jis drebančiu, bet tvirtu balsu, — „tai baigiasi šiandien. Tu daugiau niekada nealksi, kol aš gyvas.“
Saulė leidosi virš sodo, ir tą akimirką milijardierius pravirko — ne dėl savo turto, o dėl žmogiškumo, kurį buvo praradęs.
