Mergaitės aplanko tėčio kapą parodyti savo naujų suknelių… ir randa dvi dėžutes su savo vardais 🎁💔
– „Per savo gimtadienį noriu, kad mano mergaitės būtų pačios gražiausios pasaulyje“, – švelniai ir viltingai ištarė Paulius.
– „Labai noriu pamatyti, ką jos vilkės. Pažadėkite man, mergaitės, kad ateisite parodyti savo gražių suknelių… Net jei manęs tą dieną jau nebebus, pažadėkite, kad atrodysite nuostabiai.“
Tai buvo jo paskutiniai žodžiai… Paprastas, jautrus, bet nepamirštamas prašymas.
Per jo gimtadienį sesutės rūpestingai išsirinko aprangą – kiekviena tarsi meilės ženklą savo mylimam tėčiui.
Laikydamos viena kitą už rankų, jos lėtai ėjo link kapo, šalia ėjo mama Monika, tyli ir susimąsčiusi.
Tačiau jų laukė staigmena…
Prie pat paminklo stovėjo dvi gražiai supakuotos dėžutės.
Ant kiekvienos buvo ranka užrašytas vardas ir širdelės formos lipdukas.
Jos pažvelgė viena į kitą, susijaudinusios.
– „Mama… ar čia tu tai padarei?“ – tyliai paklausė vyresnioji.
Monika papurtė galvą, akyse sužibo ašaros.
– „Ne, mano brangiosios… prisiekiu.“
Ant kiekvienos dėžutės buvo užrašyta:
„Mano princesei, kurią visada mylėsiu. – Tėtis.“
Kai mergaitės atidarė dėžutes, jos neteko žado.
Tęsinys komentaruose 👇🏼👇🏼👇🏼💫
Mergaitės aplanko tėčio kapą parodyti savo naujų suknelių – ir randa dvi dėžutes su savo vardais
Norėdamos išpildyti paskutinį savo tėčio norą, dvi mergaitės per jo gimtadienį apsirengia gražiomis suknelėmis ir nueina parodyti jų tėčiui. Šalia kapo jos randa dvi kruopščiai paruoštas dėžutes su savo vardais ir jautriais laiškais nuo tėčio.
Irisai (6 m.) ir Marianai (8 m.) labai trūko tėčio – Pauliaus.
Po jo mirties jos nustojo slapta valgyti sausainius ar ledus naktimis ir daryti išdaigas mamai. Be tėčio namuose nebeliko juoko.
– „Pauliau, tu per daug leidi toms mergaitėms!“ – dažnai sakydavo mama Monika.
– „Tu visada jas gini, kai aš jas barau – jos vagia sausainius iš spintelės!“
– „Negaliu joms atsispirti, jos tokios saldžios!“ – atsakydavo Paulius. – „Atsiprašau, mieloji, tu juk žinai, kad tave myliu, tiesa?“
Toks buvo Paulius – visada ieškojo pusiausvyros. Jis buvo ištikimas šeimai. Bet po jo mirties viskas pasikeitė. Irisė ir Marianė nutilo, o Monikai buvo labai sunku susitaikyti su netektimi.
Paskutiniai prisiminimai apie Paulių buvo sunkūs. Ji matė, kaip jis silpsta, ir nieko negalėjo padaryti. Po diagnozės viskas vyko labai greitai, nepaisant gydytojų pastangų.
Jis išėjo vieną naktį, ramiai, miegodamas.
Dieną prieš tai jis paprašė, kad mergaitės jį aplankytų ligoninėje ir pasiliktų iki galo. Atrodo, jis jautė, kad tai paskutinis kartas. Jis taip pat norėjo pabūti su jomis vienas.
– „Per savo gimtadienį noriu, kad mano mergaitės būtų pačios gražiausios. Negaliu sulaukti, kol pamatysiu, ką apsirengsite. Pažadėkite, kad ateisite parodyti savo sukneles. Galbūt manęs tada jau nebus, bet pažadėkite, kad atrodysite nuostabiai.“
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai tą vakarą.
Jis daugiau nepabudo. Monika buvo sugniuždyta. Nors stengėsi, ji negalėjo susitaikyti su praradimu. Mergaitės, nors ir mažos, parodė daugiau stiprybės nei ji. Laidotuvės buvo ypač sunkios; mintis, kad jis po žeme, buvo jai nepakeliama.
Dieną prieš gimtadienį mergaitės paprašė mamos, kad nuvestų jas apsipirkti. Jos norėjo išpildyti paskutinį tėčio norą.
– „Mama,“ – pasakė Irisė, – „tėtis labai mėgo mano rožinę suknelę. Tą, kurią man padovanojo per gimtadienį, bet ji man jau per maža. Noriu naujos, tokios pat.“
– „Padėsi man išsirinkti?“ – paklausė Marianė. – „Noriu, kad ji būtų mėgstamos tėčio spalvos.“
– „Neturiu jėgų, mergaitės…“ – liūdnai ištarė Monika.
– „Bet mes turime nueiti pas tėtį!“ – priminė Irisė.
– „Jis prašė, kad gražiai atrodytume per jo gimtadienį.“
Monikos akyse pasirodė ašaros. Ji taip skendėjo liūdesyje, kad net pamiršo jo gimtadienį.
– „Jis tai jums sakė?“ – paklausė.
– „Taip, tėtis norėjo mus pamatyti su gražiomis suknelėmis per savo gimtadienį. Turime nueiti pas jį, mama,“ – pasakė Irisė. – „Skubėk, turime eiti apsipirkti!“
– „Kada jis tai jums pasakė?“ – nustebo Monika. – „Aš nežinojau…“
– „Paskutinę naktį su juo, mama,“ – paaiškino Marianė. – „Jis paėmė mus už rankų ir pasakė, kad nori mus pamatyti gražiai apsirengusias. Žinau, kad esi liūdna, bet ar mus nuvesi?“
Ji priėjo arčiau mamos ir tyliai sušnibždėjo:
– „Žinau, kad labai pasiilgai tėčio, bet turime tai padaryti dėl Irisės. Ji taip nori tos rožinės suknelės.“
Marianė visada buvo jautri mergaitė.
Ji suprato daugiau nei dauguma jos amžiaus vaikų.
Galiausiai mama nusileido.
– „Gerai,“ – pasakė Monika. – „Eime apsipirkti, mergaitės! Rasime pačias gražiausias sukneles tėčio gimtadieniui!“
– „Nebūk liūdna, mama,“ – švelniai ištarė Marianė.
Tėčio gimtadienio rytą mergaitės užsivilko savo naujas sukneles ir laikydamos viena kitą už rankų patraukė link kapinių.
Priėjusios prie kapo, jos rado dvi gražiai įpakuotas dėžutes su savo vardais ir rašteliais nuo tėčio.
– „Mama!“ – sušuko Irisė, žvelgdama į Moniką. – „Žiūrėk! Tėtis mums atsiuntė dovanas! Ar jis nežino, kad mes turėjome jam kažką padovanoti? Juk tai jo gimtadienis!“ – ir susijuokė.
– „Gal jis pagalvojo, kad taip bus gražiau, Irisė. Na ką, atidarykite dėžutes, mergaitės,“ – tarė Monika.
Kai mergaitės atplėšė pakuotes, Monika vos sulaikė ašaras.
Irisė šypsojosi, o Marianė pravirko – pirmą kartą nuo tėčio mirties.
Kiekvienoje dėžutėje buvo graži batelių pora ir tėčio laiškas dukroms.
– „Bateliai!“ – nudžiugo Irisė. – „Jie nuostabūs, mama! Ir rožiniai – mano mėgstami!“
Tėčio laiškas:
„Keli angelai danguje negali atsigrožėti, kokios jūs gražios! Jie sako, kad esate pačios gražiausios mergaitės, kurias Dievas kada nors sukūrė. Tėtis mato, kaip nuostabiai atrodote su savo suknelėmis, ir nori, kad šie bateliai papildytų jūsų grožį. Tikiuosi, jie suteiks jums džiaugsmo.
Noriu, kad visada liktumėte tomis pačiomis linksmomis mergaitėmis, kurios slapta valgydavo sausainius, o mama jas bardavo. Kitą kartą, kai mane aplankysite, noriu išgirsti visas jūsų nuotykių istorijas.
Noriu, kad būtumėte laimingos ir šypsotumėtės kiekvieną dieną. Kai pagalvosite apie mane, žinokite, kad esu nuostabioje vietoje, matau jus ir saugau jus iš dangaus.
Ačiū, kad atėjote pasveikinti mane su gimtadieniu, mergaitės. Tėtis jus myli visa širdimi.”
Kai Marianė baigė skaityti laišką garsiai, ji stipriai apkabino jaunesniąją sesutę.
Jos pažvelgė į mamą ir padėkojo, kad atėjo kartu.
Visos trys susikibo už rankų, jausdamos mylimo vyro ir tėčio buvimą – žinodamos, kad jis visada bus su jomis.
Monika nusišypsojo ir tyliai ištarė:
„Aš jus labai myliu.“
Ir širdyje pajuto dėkingumą už šį ženklą – tai suteikė jai stiprybės gyventi toliau. Be Pauliaus, bet su jo meile širdyje.
