Mano vyras paliko mane su trimis mažais vaikais, be vietos kur eiti ir be žmogaus, į kurį galėčiau kreiptis. Sustingusi, išsigandusi ir beviltiška, pasibeldžiau į pirmas duris, kurias pamačiau, ir paprašiau darbo. Net neįsivaizdavau, kad šis momentas taps lūžio tašku – man, mano vaikams ir žmogui, kuris atidarė tas duris.
Tęsinys pirmajame komentare 👇👇👇
Būti kelių vaikų mama be jokios pagalbos buvo dar sunkiau. Būdavo dienų, kai jaučiausi lyg laikyčiau visą pasaulio naštą ant savo pečių.
Aš juos mylėjau visa širdimi. Skaičiau jiems pasakas prieš miegą, gaminau jų mėgstamus patiekalus ir ragindavau ruošti pamokas. Bet kartais manyje nelikdavo jėgų.
Buvau praradusi tėvus ir neturėjau daugiau į ką atsiremti. Mano vyras Ričardas elgėsi taip, lyg vaikai būtų tik mano. Jis vis kartodavo: „Aš atnešu pinigus. To pakanka.“ Bet aš žinojau, kad vaikams reikia daugiau. Jiems labiausiai reikėjo tėčio švelnumo ir laiko su juo.
Metų metus beviltiškai bandžiau įkalbėti Ričardą labiau dalyvauti vaikų gyvenime. Tačiau jis liko abejingas jų pasiekimams. Tomas, Lila ir mažasis Lukas – jie buvo mano laimė. Bet Ričardui tai nerūpėjo.
Vieną dieną Tomas sugrįžo namo kupinas džiaugsmo, laimėjęs prizą už mokyklinį projektą. Jis šypsojosi iki ausų, bet Ričardas net nesureagavo. Po to atėjo Lila, spindėdama gavusi mokytojo pagyrimą – jis jos irgi nepastebėjo. Galiausiai Lukas, didžiuodamasis savo piešiniu, pamatė, kaip jo darbas metamas į šiukšlinę be jokio žodžio.
Aš stovėjau ten, sudaužyta širdimi, tylėdama. Bet tai buvo paskutinis lašas. Vieną vakarą Lila atėjo pas mane, akys pilnos ašarų. „Tėtis pasakė, kad jei noriu šokti, turiu nustoti valgyti,“ – sušnibždėjo ji. Apkabinau ją ir paaiškinau, kad jos kūnui reikia maisto, kad augtų ir šoktų.
Nuėjau į svetainę, kur Ričardas gulėjo, įnikęs į rungtynes per televizorių. „Tu tikrai taip pasakei mūsų dukrai?“ – paklausiau. Jis tylėjo, metęs į mane šaltą žvilgsnį. „Ji valgo kaip vyras,“ – atšovė jis. Jis buvo praradęs saiką.
Palūžusi pareikalavau, kad jis išeitų. Bet vietoj to jis išmetė mus – mane ir vaikus – į lauką su keliais maišais drabužių. Jis pasiėmė raktus ir užtrenkė duris.
Turėjau vos kelis eurus piniginėje ir nežinojau kur eiti. Vienintelė išeitis buvo paprašyti pagalbos pono Džonsono – keisto vyro, kurio visi šalinosi. Jis gyveno vienas dideliame name pakraštyje. Pasibeldžiau į jo duris, beviltiška. Jis atidarė griežtai, bet po mano maldavimų įsileido mus į vidų.
Sodas buvo apleistas, pilnas piktžolių ir šiukšlių. Nusprendžiau jį sutvarkyti, kad parodyčiau gerą valią. Vaikai tyliai man padėjo. Kai baigėme, vėl pasibeldžiau. Ponas Džonsonas pasirodė, tylėdamas mus stebėjo, tada sutiko, kad pasiliktume – su sąlyga, jog neliesime jo rožių ir vaikai netriukšmaus.
Šių taisyklių laikiausi kaip akies vyzdžio ir kibau į darbus. Ponas Džonsonas parodė, kur galime miegoti, o aš kasdien tvarkiau, gaminau, rūpinausi vaikais, stengdamasi jo netrukdyti. Bet pamažu jis pradėjo kalbėti su vaikais. Jų klausėsi, net šypsojosi.
Vieną vakarą, kai verkiau ant verandos, ponas Džonsonas priėjo. „Kas nutiko?“ – paklausė. Tada papasakojau jam viską – apie Ričardą, jo abejingumą ir kaip jis mus išvarė.
Išklausęs paklausė: „Ar pradėjai skyrybų procesą?“ Paaiškinau, kad neturiu tam pinigų, o jis pažadėjo padėti. Jis lydėjo mane per šį kelią.
Ričardas įtūžo, siuntė grasinančias žinutes. Bet pamažu viskas pradėjo keistis mano naudai.
Vieną dieną, kai ruošiausi paskutiniam posėdžiui, Tomas pribėgo apsiverkęs. „Aš nupjoviau visas rožes! Atsiprašau!“ – jis drebėjo iš sielvarto.
Ponas Džonsonas įniršo, šaukė, bet po akimirkos nusiramino. „Tai buvo vienintelė taisyklė, kurią jums daviau,“ – pasakė jis. „Bet tai ir mano kaltė – apleidau savo šeimą.“
Galiausiai teismas priėmė sprendimą mano naudai. Ričardui buvo paskirtos išlaikymo išmokos ir priteista pusė namo. Žinojau, kad pasirinkau teisingai. Dėka pono Džonsono, aš atgavau laisvę ir viltį naujai laimei.
