Nuo tada, kai pastojau, mano vyras elgiasi keistai.
Iš pradžių galvojau, kad tai tiesiog džiaugsmas — jis visada svajojo apie vaiką labiau nei apie bet ką pasaulyje.
Bet po truputį kažkas jo elgesyje pradėjo mane gąsdinti.
Kiekvieną naktį, tiksliai vidurnaktį, jis pabusdavo, lėtai kildavo iš lovos ir klupdavo prie mano lovos.
Jis prisiglausdavo ausimi prie mano pilvo su tokia švelnumo jausmu, kad iš pradžių mane tai jaudino.
Kol supratau… jis neklausė. Jis šnabždėjo.
Jo balsas buvo toks tylus, kad turėjau sulaikyti kvėpavimą, kad suprasčiau kelis žodžius — ilgus, nesuprantamus sakinius, tarsi slaptą maldą arba pokalbį per sapną.
Kartais girdėjau fragmentus:
„Paklusk manęs… ji yra indas… nedaryk man žalos.“
O kitomis naktimis dar labiau neraminantys žodžiai:
„Jau beveik laikas.“
Bandžiau juoktis, kai apie tai pasakojau draugei Amarai.
Ji pasakė, kad tai galbūt kokia „tėviška ryšio forma“.
Bet tėvai nešnabžda vidurnaktį su ašaromis akyse.
Tėvai neatsibunda, užuodę dūmus… jei jie niekada neišėjo iš namų.
Blogiausia prasidėjo prieš tris savaites.
Tą naktį atmerkiau akis, pažadinta per sunkią tylą… ir pamačiau jį, sėdintį prie lovos… 👇👇👇👇
👉 Istorijos tęsinį rasite pirmajame komentare 👇👇👇👇
Blogiausia prasidėjo prieš tris savaites.
Tą naktį atsibudau ir pamačiau jį klūpintį prie lovos, piešiantį keistus simbolius ant grindų, panaudodamas kažką, kas atrodė kaip raudonas skystis.
Kai paklausiau, ką jis daro, jis silpnai nusišypsojo:
„Tai tam, kad apsaugotų tave… ir kūdikį.“
[…]
Kitą dieną nusprendžiau išeiti.
Tačiau prie durų radau mažą molinį indelį, užklijuotą ir apvyniotą balta skarele.
Ant jo buvo užrašytas mano vardas — jo rašysena.
Kai jis grįžo namo, paklausiau, kas tai yra. Jo veidas išblyško.
„Ar palietei?“
„Taip.“
Jis sušuko, praradęs savitvardą:
„Kodėl?! Nori, kad tau nutiktų kažkas blogo?!“
Jis užsirakino vonioje.
Girdėjau, kaip molis lūžta… ir tyluma.
Tą naktį jis nemiegojo.
Jis sėdėjo šalia lovos, tyliai mane žiūrėdamas.
Jo žvilgsnis buvo tuščias, intensyvus, ir bijojau, kad jis nebesuvaldo savo veiksmų.
Ryte atmerkiau akis ir šalia manęs radau raudono skysčio balą.
Mano pilvas skaudėjo siaubingai.
Šaukiau taip garsiai, kad kaimynai beldėsi į duris.
Bet kai jie atėjo, Richardo nebuvo.
Raudonas skystis buvo ten, bet jo pėdsakų nebuvo.
Ligoninėje man pasakė, kad patyriau persileidimą.
Gydytojai sakė, kad tai dėl komplikacijų, susijusių su nėštumu ir stresu.
Bet aš žinojau, ką mačiau. Žinojau, ką jaučiau.
Jis buvo apsėstas, paranojiškas, įsitikinęs, kad kūdikis yra pavojuje.
Jo veiksmai, šnabždėjimai — niekas nebuvo normalu.
Nuo tada Richardas dingo.
Pareigūnai mano, kad jis pabėgo — galbūt bėgdamas nuo savo demonų ar įstatymo.
Man kiekviena naktis išlieka tikru košmaru.
Kiekvienas garsas, kiekvienas judesys, kiekviena minutė vidurnaktį grąžina mane į tą baimę, įtampą, raudoną skystį, kurį mačiau ir pajutau.
Net bandydama atstatyti savo gyvenimą, žinau, kad dalis manęs visada liks pažymėta.
Kiekvienas šiurpas, kurį jaučiu, kiekviena staigi tyla namuose primena man, kad jis buvo čia — apsėstas, įsitikinęs, kad saugo kūdikį… o iš tikrųjų naikino viską aplink.
Dabar gyvenu su nuolatiniu baimės jausmu.
Nebesapnuoju be šviesos, o kartais girdžiu garsus, kurie verčia manyti, kad jis vis dar čia — kad jo apsėdimas niekada iš tikrųjų neišnyko.
Sakau sau, kad tai tik mano vaizduotė, kad tai stresas, kad viskas baigta.
Bet giliai širdyje žinau… jis paliko pėdsaką.
Pėdsaką, kurio niekas niekada neištrins.
