Mano tėvas išvyko iš Havajų būdamas dvidešimties ir niekada ten nebegrįžo. Po jo mirties gavau siuntinį, kurį pamačiusi mano mama išbalo kaip drobė. 😱
Visada buvau tėčio mergaitė. Galėjau jam patikėti visas savo paslaptis.
Tačiau savosios jis man niekada neatskleidė.
Kartais rasdavau jį sėdintį prie virtuvės stalo ir laikantį rankose seną, išblukusią paplūdimio nuotrauką. Jis švelniai ją vartydavo, tarsi mėgintų joje kažką atrasti.
— Kaip ten atrodo? — kartą jo paklausiau.
— Lietus ten šiltas, — atsakė jis. — O vandenyną gali užuosti dar prieš jį pamatydama.
Tėtis gimė Havajuose. Būdamas dvidešimties paliko salą, apsigyveno Oregone, o paskui susipažino su mano mama. Jis be galo ilgėjosi Havajų, tačiau ilgainiui jo gimtoji sala tapo tema, kurios prie stalo daugiau niekada nebeliesdavome.
Kaskart, kai tėtis apie ją prabildavo, mama užsisklęsdavo. Ji negalėjo pakęsti girdėdama, kaip stipriai jis ilgisi Havajų, tarsi tas ilgesys reikštų, kad su mumis jis nėra laimingas.
Niekada nesupratau, kodėl ji taip jautriai į tai reaguodavo.
Tėtis man tik sakydavo:
— Pasistenk suprasti savo mamą, Annie. Jei žinotum visą istoriją, ant jos nepyktum.
Kaip norėčiau, kad būčiau jo paklaususi, ką jis turėjo omenyje.
Prieš dvi savaites tėtis pateko į automobilio avariją.
Namo jis nebegrįžo.
Mes vis dar mėginome suvokti, kad jo netekome visiems laikams, kai paštininkas prie mūsų durų paliko didžiulį siuntinį.
Jis buvo adresuotas tėčiui. Honolulu pašto antspaudas rodė, kad siuntinys išsiųstas likus trims dienoms iki avarijos.
Siuntėjo adreso nebuvo.
Nunešiau dėžę į virtuvę. Norėjau sužinoti, kas ją atsiuntė, kad galėčiau pranešti tam žmogui, kas nutiko.
Tačiau vos mama pamatė siuntinį, jos veidas išbalo.
— Neliesk jo, Annie.
— Mama?
— Prašau.
Ji sugriebė mane už riešo.
— Išmesk jį. Apsimeskime, kad jis niekada neatėjo.
Ištraukiau ranką.
Negalėjau prisiversti išmesti to, kas buvo atsiųsta tėčiui. O kažkur Havajuose galbūt kažkas laukė atsakymo, kurio jis jau niekada nebegalės parašyti.
Tad pradėjau plėšti lipniąją juostą.
Vos pamačiusi, kas buvo viduje, užsidengiau burną delnu.
— O Dieve… — sušnabždėjau, žiūrėdama į dėžės turinį. — Ką mums su tuo daryti?
Istorijos tęsinys — pirmajame komentare. 👇👇
Dėžėje gulėjo nedidelė urna, mokykliniai sąsiuviniai ir dviejų berniukų paplūdimyje nuotrauka.
Vyresnysis buvo tėtis.
— Mažasis buvo vardu Samuelis, — sušnabždėjo mama. — Jis buvo jo brolis.
Apstulbusi pažvelgiau į ją.
— Tėtis turėjo brolį?
Ji linktelėjo.
Prie urnos buvo pridėtas laiškas.
„Thomasai, — rašė moteris, vardu Ruth, — siunčiu tau Samuelio pelenus ir jo sąsiuvinius. Kai grįši, pagaliau galėsime kartu su juo atsisveikinti. Mūsų tėvas klydo kaltindamas tave. Tau buvo dvidešimt. Tu nėrei į vandenį jo gelbėti. Niekas negalėjo įveikti tos jūros. Tavo sesuo.“
Vadinasi, tėtis turėjo ir seserį.
Mama pradėjo verkti.
Samuelis nuskendo būdamas dvylikos. Tėtis mėgino jį išgelbėti. Randas ant jo smilkinio liko nuo uolų.
Po tragedijos jų tėvas jo paklausė:
„Kodėl pasiėmei jį kartu?“
Tas klausimas persekiojo jį net Oregone.
— Bet kodėl norėjai išmesti siuntinį?
Mama nuleido akis.
— Nes jis būtų atskleidęs, ką padariau.
Prieš trisdešimt metų Ruth buvo atsiuntusi kitą laišką. Jame jų mirštantis tėvas prašė atleidimo ir maldavo sūnų sugrįžti.
Mama laišką paslėpė.
— Tu buvai ką tik gimusi. Jis pagaliau vėl pradėjo šypsotis. Bijojau, kad jo praeitis atims jį iš mūsų.
— Ir leidai jam tikėti, kad tėvas vis dar jį kaltina?
— Taip.
Jos prisipažinimas nieko neatitaisė.
Tada ji man pasakė, kad likus keliems mėnesiams iki avarijos tėtis rado laišką. Jis paskambino Ruth ir ruošėsi kelionei.
— Jis pasakė, kad mane myli, — pridūrė ji. — Bet kad tai dar ne viską išsprendžia.
Po keturių mėnesių išvykome į Havajus.
Ruth mus pasitiko. Ji papasakojo man apie Samuelį: apie jo pieštus laivus, nenorą avėti batus ir svajonę tapti mokytoju.
Paplūdimyje iš nuotraukos išbarstėme abiejų brolių pelenus.
Pradėjo lengvai lyti.
Lietus buvo šiltas.
Mama ištiesė ranką. Paėmiau ją. Vis dar ant jos pykau, tačiau nebenorėjau, kad mūsų šeima gyventų tyloje.
Grįžusi įrėminau berniukų nuotrauką.
Vieną vakarą mama paprašė paskaityti sąsiuvinius.
— Kodėl?
— Kad pažinčiau tą, apie kurį niekada nenorėjau girdėti.
Atsisėdusi šalia jos atverčiau vieną sąsiuvinį. Samuelis jame buvo nupiešęs savo svajonių mokyklą.
Visi langai buvo atviri.
