Mano šuo žinojo tiesą dar prieš mane… 😳
Mano šuo gulė ant mano pilvo ir niurzgėjo kiekvieną kartą, kai mano vyras bandydavo mane paliesti.
Galvojau, kad ji tiesiog pavydi… kol vieną dieną nesužinojau siaubingos tiesos 🤯
Loki buvo su manimi dar prieš jam patekant į mano gyvenimą.
Ji dalinosi mano vienišomis akimirkomis, mano džiaugsmais, mano ašaromis — visada šalia manęs, suprasdama viską be žodžių.
Kai aš įsimylėjau, ji ramiai jį priėmė.
Mūsų vestuvių dieną ji tiesiog atsigulė prie mano kojų, tarsi sakydama: „Gerai, dabar mūsų trys.“
Tada įvyko stebuklas — sužinojau, kad esu nėščia.
Ir nuo tos akimirkos Loki pasikeitė.
Ji nebenorėjo žaisti, nepalikdavo manęs nė akimirkai.
Kiekvieną vakarą ji glaudėsi prie manęs, švelniai padėdavo galvą ant mano pilvo ir klausydavosi.
Tarsi jaustų gyvenimą, augantį manyje.
Kai kūdikis judėdavo, ji statydavo ausis, vizgindavo uodegą ir išleisdavo mažą laimingą aimaną — tarsi juoktųsi kartu su manimi.
Bet vos tik mano vyras bandydavo padėti ranką ant mano pilvo, Loki stovėdavo tarp mūsų, niurzgė, rodydama dantis.
Kartą ji net įkando jam į ranką.
Bijojau.
Jis šaukė, kad ją išmes, kad ji pamišusi.
O aš ją gyniau.
Galvojau, kad ji tiesiog pavydi, kad mano vyras „atima“ mane iš jos.
Bet aš klydau.
O Loki… ji žinojo.
Po kūdikio gimimo viskas dar pablogėjo.
Mano vyras dar labiau tolosi, dirgindamasis dėl menkiausio vaiko verksmo.
Kartais jo akyse matydavau kažką tamsaus, ledinio — nesuprasdama, kas tai.
Ir tada… vieną dieną tiesa išaiškėjo. Atsitiktinai. 😳
👉 Toliau komentaruose… 👇👇👇
Vieną rytą, kol jis dušavosi, paėmiau jo telefoną, kad nustatyčiau žadintuvą.
Ir čia, netyčia, atidariau pokalbį.
„Neįstengiu daugiau pakęsti šio triukšmo“, rašė jis savo motinai.
„Ji gyvena tik dėl šio kūdikio. Šis kūdikis sugriovė viską.
Kartais klausiu savęs, kiek lengviau būtų, jei jo nebūtų.“
Man užgniaužė kvapą. Širdis sustojo.
Viskas staiga tapo aišku — jo abejingumas, pyktis, atstumas.
Ir supratau: nuo pat pradžių Loki bandė mane įspėti.
Ji jautė jo tamsą.
Ji žinojo, kad jis gali mums pakenkti.
Ji nebuvo pavydi.
Ji mus saugojo.
Mane… ir mano vaiką.
Šiandien mano sūnus auga, o Loki jo niekada nepalieka.
Ji miega šalia jo mažos lovelės, klausosi jo juoko ir švelniai priima skanėstus, kuriuos jis jai duoda mažais pirščiukais.
Ir kiekvieną kartą, kai juos stebiu, mintyse turiu tik vieną dalyką: jei Loki nebūtų buvusi šalia, galbūt mano sūnus… net nebūtų gyvas. 🐾❤️
