Mano močiutės bus gėlių mergaitės per mano vestuves – bet ne visi pritaria šiam sprendimui
Kai pradėjome planuoti savo vestuves, greitai iškilo nedidelis iššūkis: mūsų šeimose nebuvo jokių mažų vaikų.
Nei vienos dukterėčios, jokio sūnėno, net nebuvo mažos pusseserės, kuri galėtų būti gėlių mergaitė ar žiedų berniukas.
Ir staiga man kilo idėja: o kodėl gi nepaprašius mano močičių būti mūsų gėlių mergaitėmis?
Abi jos jau peržengusios šešiasdešimtmetį, kupinos energijos, humoro ir gyvenimo džiaugsmo — tiesą sakant, jos gyvybingesnės nei daugelis mano amžiaus žmonių.
Pirmiausia paskambinau močiutei Odilijai. Po trumpos tylos ji pradėjo juoktis:
— „Tu rimtai? Nori, kad dvi senutės mėtytų žiedlapius?“
— „Būtent!“ – atsakiau nedvejodama.
Ji iškart sutiko. Močiutė Sibila, kiek santūresnė, abejojo, bet dėl Odilijos padrąsinimo galiausiai pasakė „taip“. Ir netrukus abi ruošėsi tam, tarsi tai būtų jų gyvenimo vaidmuo.
Viskas atrodė tobula… kol apie tai nesužinojo mano sužadėtinio mama.
Per vakarienę ji pasikvietė mane į šalį, kalbėdama atsargiu tonu:
— „Brangioji, ar tikrai manai, kad tai gera idėja? Tai… na, šiek tiek neįprasta.“
Aš iškart supratau. Jai tai atrodė keista — gal net šiek tiek gėdinga.
— „Manau, kad tai tobula“, ramiai atsakiau. „Tai mūsų diena, ir jos labai džiaugiasi.“
Jos lūpos suspaustos — aiškus ženklas, kad ji susilaikė nuo tolesnių komentarų. Laimei, mano sužadėtinis tik gūžtelėjo pečiais:
— „Man tai atrodo nuostabu.“
Vis dėlto ore tvyrojo įtampa. Jo šeima gana tradicinė, ir aš jau žinojau, kad per ceremoniją kai kurie svečiai žiūrės kreivai. Mano būsima anyta vis kartojo, kad ji tik nori, jog „dėmesio centre būtų jaunieji“.
O tada, likus kelioms dienoms iki didžiosios dienos… ji peržengė ribas. (tęsinys pirmame komentare 💬👇👇)
Likus kelioms dienoms iki vestuvių, anyta bandė jas perkalbėti, sakydama, kad jos „atimtų dėmesį iš jaunavedžių“. Odilija man paskambino įsiutusi:
— „Tarsi dvi senutės galėtų sugadinti tavo vestuves!“
Laimei, jos nepasidavė. Sibila dar abejojo, bet aš jai priminiau, kad tai širdies sprendimas, o ne tradicijos klausimas.
Vestuvėse įtampa buvo juntama. Kai kurie svečiai šnabždėjosi, pamatę mano močiutes gėlių mergaičių suknelėmis — Odiliją levandų spalvos, Sibilą rožinės. Ir tada pasigirdo muzika.
Jos žingsniavo praėjimu, mėtydamos žiedlapius su užkrečiančiu džiaugsmu. Salė sprogo nuo juoko ir plojimų. Net anyta galiausiai nusišypsojo.
Per vakarėlį pasipylė komplimentai: „Tavo močiutės – tikros žvaigždės!“ Odilija ir Sibila mėgavosi kiekviena akimirka.
— „Galėtume tai daryti profesionaliai!“ – juokėsi Odilija.
— „Ačiū, kad mus įtraukei,“ – tarė Sibila.
Tą akimirką supratau, kad priėmiau teisingą sprendimą. Vestuvės – tai ne tik tradicijos, bet ir meilės bei mums brangių žmonių šventė. Mano močiutės nusipelnė šio momento kaip ir visi kiti.
Taigi, jei dvejojate, ar sulaužyti kokią nors „taisyklę“, kad jūsų vestuvės būtų prasmingesnės… tiesiog darykite tai.
