Mano mama ištekėjo. Turėčiau dėl jos džiaugtis, tiesa? Ji rado meilę, antrą šansą būti laiminga… Bet buvo viena smulkmena: AŠ NIEKADA jo nebuvau sutikusi. Nei nuotraukos, nei skambučio. Ir žinai ką? Aš net nebuvau pakviesta į vestuves! Nieko. Visiška tyla. Vis tiek nusprendžiau atvykti. Turėjau suprasti.
Atėjo didžioji diena. Visi šypsojosi. Aš pamačiau ją… mano mamą, spindinčią baltoje suknelėje, akys švytėjo. Mano rankos drebėjo, kai priėjau arčiau, širdis daužėsi beprotiškai. „DIEVE MANO, TU ČIA!“ – sušuko ji ir puolė mane apkabinti. Bet tuo momentu, kai pažvelgiau į jos vyro akis… viskas sustingo.
Ne… ne, ne, ne. Tik ne jis. Tik ne JIS. Iš visų žmonių pasaulyje… turėjo būti JIS?!
Skaityk toliau pirmame komentare 👇👇👇👇👇👇
Mano mama ištekėjo… slapta. Ir aš niekada nebūčiau patikėjusi, ką ji pasirinko.
Tai buvo eilinė naktis, paskendusi dokumentuose, kuriuos man užkrovė mano negailestingas viršininkas. Buvau visiškai išsekusi. Tada suskambo telefonas.
Tai buvo mano teta Sofija. Jos balsas skambėjo lengvai, beveik linksmai: „Tavo mama tuokiasi rytoj!“
Pasaulis sustojo. Mano mama tekėjo… ir aš nieko apie tai nežinojau? Jokio kvietimo. Nė vieno žodžio. Nieko.
Įskaudinta ir šokiruota, aš jai paskambinau. Ji tiesiog pasakė:
„Norėjau palaukti tinkamo momento… Ir ne, tu nekviesta. Taip geriau visiems.“
Geriau kam? Mano širdis tyliai sudužo. Negalėjau to taip palikti.
Vestuvių dieną vis tiek atvykau.
Ji atrodė nuostabiai, balta suknelė plazdėjo aplink ją. Švytinti. Nepasiekiama. Bet kai pamačiau vyrą šalia jos… mano kraujas sustingo.
Tomas. Mano viršininkas.
Vyras, kuris kiekvieną dieną stumdavo mane iki ribos, kuris niekada nesišypsojo, kuris mano darbą pavertė pragaru…
Tai buvo JIS. Vyras, kurį ji pasirinko.
Nesusimąsčiusi sušukau jo vardą. Salėje stojo ledinė tyla.
Mano mama, visiškai rami, tik pasakė: „Tai ne tavo sprendimas.“
Tomas beveik išėjo. Bet aš nusekiau jį į lauką.
Ten jis prakalbo. Pirmą kartą be įprasto šalčio balse. Jis pasakė, kad niekada nenorėjo manęs skaudinti, kad tikėjo manimi labiau nei aš pati.
Aš prisipažinau, kad jo nekenčiu. Bet negalėjau jo kaltinti… ne, jei jis daro mano mamą laimingą.
Grįžome kartu. Ceremonija prasidėjo. Ir savo kalboje Tomas padėkojo. Man. Už tai, kad privertžiau jį tapti geresniu žmogumi.
Vėliau mama pažvelgė man į akis ir paklausė: „Ar tikrai tau viskas gerai?“
Linktelėjau. Nes giliai širdyje, pirmą kartą per ilgą laiką, aš nepraradau mamos… aš ją atgavau.
Ir galbūt… tas naujas gyvenimas, tas naujas startas – priklausė ne tik jai. Bet ir man.
