Mano mama išvarė mane iš namų, kai buvau nėščia prieš 12 metų – vakar ji verkdama stovėjo prie mano durų
Prisimenu tą dieną, lyg ji būtų buvusi vakar. Man buvo 17 metų, kai pasakiau mamai, kad laukiuosi. Tu negali įsivaizduoti, kokius žodžius ji tuomet ištarė – kiekvienas jų skaudus, kaip peilio dūris.
„Susikrauk daiktus ir dink. Niekada daugiau nenoriu tavęs čia matyti!“
Tai buvo paskutiniai jos žodžiai, kuriuos girdėjau išeidama iš namų.Praėjo dvylika metų. Nemačiau jos ir negirdėjau apie ją nieko.
Iki vakarykštės dienos – buvau namuose, laukiau, kol vyras grįš iš darbo, žaidžiau su vaikais sode.
Staiga išgirdau tylų balsą už nugaros:
„Liusi… Liusi…“Atsisukau… ir pamačiau ją – savo mamą – stovinčią už vartelių, su ašaromis veide.
„Tai… tai mano anūkai?“ – paklausė virpančiu balsu.
Tęsinys – pirmame komentare 👇👇👇
Man buvo septyniolika, kai mama mane išvarė iš namų. Buvau nėščia, išsigandusi, bet tikra, kad priėmiau teisingą sprendimą. Tą dieną viskas sugriuvo. O visgi… dvylika metų vėliau, kai maniau, kad jos daugiau niekada nepamatysiu, ji vėl stovėjo prie mano durų – verkdama, palūžusi.
Įsileidau ją.
Tai buvo klaida.
Puikiai prisimenu tą dieną. Septyniolika metų, išsipūtęs pilvukas, drebančios rankos, kai pranešiau jai mūsų svetainėje, kad esu nėščia. Ji vilkėjo savo mėgstamą kreminį kostiumėlį – tą, kurį visada dėvėdavo per šeštadienio vakarėlius.
Jos veidas sustingo. Akys aptemo.
– Nėščia?! Nuo Tomo?! – suriko ji, tarsi mano vaikino vardas būtų keiksmažodis.
Jos tobulai prižiūrėti pirštai susispaudė aplink mėgstamo odinio fotelio ranktūrį. Ji net nelaukė mano atsakymo.
– Supranti, ką tai reiškia? Žmonės kalbės. Tavo patėvis ir aš būsime pajuokos objektas klube. Paauglė motina. Tokio amžiaus. Be ateities!
Man pykino. Ne nuo nėštumo. Nuo jos žodžių.
– Mes susitvarkysim, – sušnibždėjau. – Tomas jau ieško darbo. Mes planuojame tuoktis.
Ji sausai nusijuokė.
– Tuoktis? Tas vaikinas visą dieną leidžia savo tėvo dirbtuvėse! Tu galėjai pasirinkti – gydytojo sūnų, teisininką, bankininką… O pasirinkai mechaniką! Jis net neturi pinigų normaliai kavinėje tave pavaišinti!
– Mama, prašau…
– Ne, Liusi. Dabar tu manęs paklausysi. Tu išmeti savo gyvenimą dėl beviltiško berniuko. Aš tave ne tam auginau!
Verkiau. Bandžiau laikytis. Būti drąsi.
– Mes mylime vienas kitą.
– Meilė? Meilė neapmoka sąskaitų! Meilė nepadarys tavęs universiteto studente kaip ponios Delkur dukters! Tu pasirinkai. Dabar gyvenk su tuo. Bet ne čia.
Sustingau.
– Ką…?
– Susikrauk daiktus ir išeik. Čia tau vietos nebėra.
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos ji man pasakė. Tą naktį išėjau su kuprine ant pečių. Ji manęs nesustabdė.
Dvylika metų – nei žinių, nei ženklo.
Bet Tomas tapo viskuo, kuo ji netikėjo. Dirbo trijuose darbuose, lankė vakarinį mokslą, įkūrė savo verslą. Jo šeima – paprasta, bet šilta – mus priėmė išskėstomis rankomis.
Šiandien Tomas sėkmingai vadovauja statybų įmonei. Prieš penkerius metus nusipirkome svajonių namą – dviejų aukštų, su sodu, šunimi. Mūsų vaikai, Hugo ir Kamilė, auga apsupti meilės.
O mūsų santuoka? Kaip iš pasakos.
Aš dažnai pagalvodavau apie savo mamą. Galbūt vaikai nusipelno pažinti savo močiutę. Galbūt. Iki šio šeštadienio.
Buvo rudens diena. Sodas kvepėjo nukritusiais lapais. Hugo, vienuolikos, vijosi savo aštuonmetę sesę Kamilę. Aš apsimetinėjau, kad jų nepagaunu. Mūsų šuo Balto bėgiojo kartu – budrus, kaip visada.
Staiga jis sustingo. Pakėlė ausis. Privažiavo juodas automobilis.
Tomas išlipo su pirkinių krepšiais vakarienei. Kamilė suklykė:
– Tėti!
Jis pakėlė ją į rankas, mirktelėjo Hugo.
Ir tada laikas sustojo. Visi atsisukome į vartelius.
Ji stovėjo ten.
Mano mama. Žili plaukai, susiglamžę drabužiai, išsigandęs žvilgsnis.
– Tai… tai mano anūkai? – sušnibždėjo, ašaros riedėjo jos skruostais.
Tomas atsistojo šalia manęs – lyg gintų. Vaikai žiūrėjo į nepažįstamą moterį, nesuprasdami.
Turėjau užtrenkti duris.
Bet to nepadariau.
Įsileidau ją.
Tą naktį Balto mane pažadino lojaudamas. Jis žiūrėjo į paradines duris.
Durys buvo pravertos.
Sodo šviesoje pamačiau siluetą prie gyvatvorės.
Mano mama.
Ji laikė maišą. Mano senąjį – tą, su kuriuo tada išėjau.
Ji ką tik ištuštino mūsų seifą. Pinigai. Papuošalai. Viskas, ką galėjo paimti.
Mūsų žvilgsniai susitiko. Akimirkai. Tada ji pabėgo.
Tomas mane apkabino.
– Specialiai palikau seifą atidarytą, – sušnibždėjo. – Turėjau įsitikinti, ar ja galima pasitikėti.
Man veidu riedėjo ašaros.
– Niekada daugiau nebegrįžk, – sušnibždėjau tyliai.
Už manęs Hugo apkabino Kamilę.
– Mama, viskas gerai? – paklausė.
Pažvelgiau į juos.
Ir supratau – viskas bus gerai. Nes viskas, ko man reikia, jau čia. Šiuose namuose.
