Šokiruojantis atradimas mano kieme – kamera, stebinti kiekvieną mano judesį!
Neseniai į mūsų kaimynystę atsikraustė vidutinio amžiaus pora. Jie neturėjo vaikų, gyveno dviese. Kai atsikraustė, prisistatė, tačiau jų elgesys atrodė šiek tiek keistas.
Praėjus savaitei, išvykau savaitgaliui pas mamą. Sekmadienio vakarą grįžau namo, nė neįtardama, kad manęs laukia didžiulė staigmena.
Po ilgos darbo dienos išėjau į kiemą su maudymosi kostiumėliu, norėdama pasimėgauti saule ir palaistyti savo pomidorus. Džiaugiausi ramybe, kai staiga pastebėjau kažką keisto. Po kaimynų namo stogeliu kabėjo juodas objektas.
Prisimerkiau, kad geriau įsižiūrėčiau, ir tada… BAM!
Kamera!
Ji buvo nukreipta tiesiai į mano kiemą ir fiksavo kiekvieną mano judesį.
Supykau! Mano kiemas buvo aptvertas aukšta tvora, tad nebuvo jokios priežasties mane stebėti. Jų langai net nebuvo nukreipti į mano pusę – kam tada ta kamera?
Nedelsdama apsisiausčiau chalatu ir nuėjau prie jų durų.
Paskambinau skambučiu. Duris atidarė Lajošas, akivaizdžiai nepatenkintas, kad mane mato.
— Gal galite man paaiškinti, kodėl kamera nukreipta į mano kiemą? — paklausiau.
Lajošas abejingai gūžtelėjo pečiais.
— Mes stebime tvorą. Norime įsitikinti, kad niekas per ją nelipa.
— Rimtai? — atšoviau. — Kas gi lipa per aukštą medinę tvorą?
Tada už jo pasirodė Eva, sukryžiavo rankas ir šaltai tarė:
— Mes turime teisę saugoti savo nuosavybę.
O kaip mano privatumas?! Jiems tai nerūpėjo. Bandžiau paaiškinti, kad tai privatumo pažeidimas, bet jie mane visiškai ignoravo.
Žinoma, galėjau juos paduoti į teismą, bet bylos užtrunka ir kainuoja brangiai. Vietoj to sugalvojau geresnį planą…
Kitą savaitgalį sukviečiau draugus ir kartu sugalvojome genialų keršto planą.
O tai, kas įvyko po to… buvo jų gyvenimo pamoka! ⬇️🔥⬇️ Visa istorija komentaruose 👇👇👇👇
Kai mano kaimynai įrengė kamerą mano kieme, parodžiau jiems, kas yra privatumas – ir be teismų!
Tai, kas turėjo būti paprasta privatumo pamoka, virto tikru spektakliu, kuris pritraukė ne tik policijos dėmesį, bet ir turėjo pasekmių, kurių visai nesitikėjau.
Niekada nemaniau, kad teks elgtis kaip didvyrei, kad pamokyčiau smalsius kaimynus, bet gyvenimas pilnas staigmenų.
Viskas prasidėjo, kai Eva ir Lajošas atsikraustė į kaimyninį namą. Iš pradžių jie atrodė malonūs, bet kažkas juose buvo… keista.
— Sveiki atvykę į kaimynystę! — pasisveikinau su šypsena ir įteikiau jiems krepšelį savo pačios užaugintų pomidorų. — Aš esu Ema.
Eva nervingai apsidairė.
— Ačiū! Mes esame labai… atsargūs dėl saugumo. Tikriausiai supranti, tiesa?
Ne, nesupratau, bet mandagiai linktelėjau. Tada dar nežinojau, kas manęs laukia.
Praėjus savaitei, grįždama iš mamos namų, padariau šokiruojantį atradimą savo kieme.
Vieną popietę gulėjau gultelyje su maudymosi kostiumėliu, mėgavausi saule ir prižiūrėjau savo pomidorus. Laistydama augalus, pastebėjau mažą juodą objektą po kaimynų stogeliu.
— Ar čia kamera? — pagalvojau, prisimerkusi.
Staiga pajutau, kaip kraujas stingsta mano gyslose – kamera buvo nukreipta tiesiai į mano kiemą!
Nedelsdama nuėjau pas kaimynus – vis dar su maudymosi kostiumėliu – ir stipriai pasibeldžiau į duris. Lajošas atidarė jas, aiškiai suirzęs.
— Kodėl ta kamera nukreipta į mano kiemą? — paklausiau piktai.
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Saugumo sumetimais. Norime įsitikinti, kad niekas nelipa per tvorą.
— Tai absurdiška, — atšoviau.
Eva išlindo iš už jo.
— Mes turime teisę saugoti savo nuosavybę, — šaltai tarė ji.
Jie nė nesuprato, kaip jų elgesys buvo netinkamas.
Įsiutusi grįžau namo.
Žinoma, galėjau juos apskųsti, bet kam gaišti laiką? Reikėjo geresnio plano.
Paskambinau draugams.
— Lukai, man reikia tavo pagalbos. Kiek tau patinka… teatrališki pasirodymai?
Lukas nusijuokė.
— Dabar jau sudominai! Pasakok.
Taip gimė planas. Prie mūsų prisijungė Petis, specialiųjų efektų meistras, ir Norė, kuri mėgo kostiumus.
— Ar mes nepersistengiam? — paklausiau per paskutinį pasitarimą.
Lukas uždėjo ranką man ant peties.
— Ema, jie tave stebi jau kelias savaites. Jie to nusipelnė.
Petis linktelėjo.
— Be to, kada paskutinį kartą darėme kažką tokio pašėlusio?
Norė nusišypsojo.
— Kostiumai paruošti. Kelio atgal nėra.
Nusijuokiau ir pajutau, kaip dingsta abejonės.
— Gerai. Darom tai.
Antra dalis
Šeštadienio popietę susirinkome mano kieme, apsirengę pačiais absurdiškiausiais kostiumais, kokius tik radome. Aš vilkėjau neoninę peruką, tiulinį sijoną ir naro kostiumą.
— Ar esate pasiruošę geriausiam metų šou? — paklausiau su šypsena.
Lukas užsidėjo ateivio kaukę.
— Padarykim jiems spektaklį, kurio jie niekada nepamirš!
Iš pradžių elgėmės normaliai – šokome, kalbėjomės, juokėmės.
O tada prasidėjo šou.
Lukas griuvo ant žemės, Petis mojavo plastikiniu peiliu su kečupu.
— Pats to prašėsi! — sušuko dramatiškai.
Pradėjome klykti, vaidindami paniką.
Kaimynų užuolaidos sujudėjo.
— Jie žiūri, — sušnibždėjau.
Po kelių minučių… policijos sirenos!
Po valandos kamera buvo nuimta, o mano kaimynai gavo baudą už neteisėtą stebėjimą.
Praėjus kelioms dienoms… jie išsikraustė.
O aš? Vėl galėjau mėgautis ramybe.
