Mano dvejų metų dukra dievino leisti laiką su kaimyno žirgu – kol vieną dieną sužinojome kažką, kas pakeitė viską
Užaugau tarp gyvūnų. Jie buvo mano draugai, mokytojai ir paguodos šaltinis. Todėl, kai tapau mama, slapta tikėjausi, kad mano dukra pajus tą patį ryšį.
Mes gyvenome mažame, ramiame miestelyje, o mūsų kaimynas ponas Caldwellas turėjo žirgą, vardu Jasperis. Aukštas, baltas, su giliomis juodomis akimis – jis skleidė švelnumą, kuris akimirksniu ramino.
Pirmasis Lilos susitikimas su juo buvo tarsi stebuklas. Dvejų metų ji nedrąsiai priėjo, palietė jo snukį ir priglaudė prie jo skruostą, juokdamasi. Nuo tos dienos ji norėjo jį matyti kiekvieną kartą, kartodama: „Žirgas? Žirgas?“, kol aš pasiduodavau.
Iš pradžių mūsų apsilankymai buvo trumpi – dešimt minučių šukavimo mano akivaizdoje. Tačiau Jasperis stovėdavo kantriai, nejudėdamas, kol Lila su juo kalbėdavosi, niūniuodavo daineles, glaudėsi prie jo karčios. Greitai šie trumpi susitikimai virto ilgomis valandomis. Kartais ji sėdėdavo šieno palėpėje ir kalbėdavosi su Jasperiu taip, lyg jis suprastų kiekvieną žodį.
Vieną vakarą ponas Caldwellas rimtai pasibeldė į mūsų duris.
– Manau, turėtumėte nuvesti Lilą pas gydytoją, – pasakė jis.
Nustebusi paklausiau kodėl.
Jis paaiškino, kad Jasperis, apmokytas terapijai, kartais pastebi pokyčius žmonių sveikatoje.
– Jis elgiasi su ja kitaip, – tarė jis. – Nuolat ją uostinėja, stoja tarp jos ir kitų žmonių. Toks elgesys kartais pasirodo prieš nustatant rimtas ligas.
Buvau skeptiška. „Juk žirgai – ne gydytojai“, pagalvojau. Bet rimta jo išraiška neleido man to ignoruoti.
Po dviejų dienų, nors Lila atrodė visiškai sveika, paskambinau pediatrui. Apžiūra prasidėjo įprastai, tačiau gydytojas nusprendė atlikti papildomus tyrimus – „dėl visa ko“. Lila be rūpesčių lingavo kojomis, sėdėdama ant apžiūros stalo.
Kai gydytojas sugrįžo, jo veidas privertė mano širdį sustoti. Net jam neprabilus supratau – Jasperis mus perspėjo laiku.
👉 Skaitykite tęsinį pirmame komentare 👇👇👇👇
– Labai atsiprašau, – tyliai tarė jis. – Tyrimai rodo leukemijos požymius.
Man pasidarė silpna. Apkabinau Lilą, tarsi mano rankos galėtų ją apsaugoti nuo žodžių, kurie ką tik sugriovė mūsų pasaulį.
Vėžys. Mano kūdikis.
Viskas tapo miglota – konsultacijos, specialistai, gydymas. Patekome į košmarą, kurio niekada nebūčiau įsivaizdavusi. Kiti mėnesiai buvo sunkiausi mūsų gyvenime: chemoterapija, nesibaigiantys apsilankymai ligoninėje, naktys ant kietų kėdžių šalia jos lovos.
Stebėti, kaip plonėja jos plaukai, kaip iš veiduko dingsta vaikiškas apvalumas. Bandžiau paaiškinti, kodėl jai reikia adatų ir vaistų, kurie verčia ją jaustis blogai.
Ir tada buvo Jasperis.
Ponas Caldwellas atverdavo mums tvartą, kai tik reikėdavo. Jasperis, net sunkiausiomis Lilos dienomis, tarsi viską suprasdavo. Jis nuleisdavo galvą, kad ji galėtų jį paglostyti, ir stovėdavo šalia, kol ji ilsėjosi šiene. Jo buvimas tarsi palengvindavo jos naštą.
Po kelių mėnesių gydytojai paskelbė remisiją. Lila buvo silpna, bet ji kovojo – ir laimėjo. Be Jasperio ir pono Caldwello galbūt niekada nebūtume aptikę ligos laiku.
Trečiojo gimtadienio dieną Lila juokėsi pievoje, o ant Jasperio galvos puikavosi gėlių vainikas. Tą dieną supratau, kad šeimą apibrėžia ne tik kraujas. Jasperis ir ponas Caldwellas tapo jos dalimi.
Kartais meilė tarp vaiko ir gyvūno yra daugiau nei švelnumas.
Kartais ji išgelbsti gyvybę
