🖤 🖤 Mano dukters vestuvinė suknelė buvo juoda… ir tai dar nebuvo blogiausia
Pirmas dalykas, kurį pradėjome ruošti po Chloé sužadėtuvių, buvo suknelė. Ji nuo vaikystės svajojo apie išskirtinę, specialiai jai siūtą suknelę. Natūraliai pagalvojau apie Laurą – ištikimą draugę ir talentingiausią siuvėją, kokią pažįstu.
Ji visiškai atsidavė darbui – šimtaprocentiniu atsidavimu kelis mėnesius. Audinių pasirinkimas, nėrinių detalės, kirpimas… viskas buvo beveik tobula. Kelios dienos iki didžiosios dienos mačiau beveik baigtą suknelę. Pagalvojau: tai ji. Mano dukros svajonė.
Ir tada atėjo vestuvių diena.
Laura atėjo su didele balta dėže. Aš ją atidariau… ir mano širdis praleido plakimą.
Suknelė buvo juoda.
Aš: „Laura… kas… kas čia per dalykas?!“
Ji ramiai pažvelgė į mane, padėjo ranką ant manųjų ir pasakė:
„Pasitikėk manimi.“
Tada tyliai pridūrė:
„Tau geriau atsisėsti.“
Buvau sustingusi. Mano protas šaukė: Pokštas? Spektaklis?
Ir tada pradėjo groti muzika.
Kai Chloé įėjo pro duris…
Salėje įsivyravo tyla.
Būtent tą akimirką viskas įgavo prasmę.
⬇️⬇️⬇️
(Pilna istorija – pirmame komentare)
Juoda mano dukros suknelė buvo tik simbolis. Tikroji drama slypėjo kitur.
Kai Chloé ėjo taku, ji nedėvėjo tos dramblio kaulo spalvos suknelės, prie kurios praleidome tiek savaičių. Ne. Ji vilkėjo juodą kaip naktis suknelę – ir tai, ką ji simbolizavo, sudaužė man širdį.
Aš vis dar prisimenu tą skambutį. Ji buvo be galo laiminga.
— „Mama, jis man pasipiršo!“
Nebuvau nustebinta. Tomas buvo jos gyvenime jau šešerius metus. Jie atrodė tokie artimi… bent jau taip maniau.
Nuo tada visas dėmesys buvo sutelktas į vestuves. Ir pirmas žingsnis, žinoma: suknelė.
Chloé norėjo suknelės, kuri atspindėtų ją pačią.
— „Ji bus karališka, pamatysi,“ pažadėjo Laura, mūsų pasakų siuvėja.
Mėnesiai darbo, matavimų, pataisymų… viskas dėl šedevro: kreminio satino, nuostabių nėrinių, tobulo kritimo.
Bent jau aš taip maniau.
Vestuvės išvakarėse
Pastebėjau, kad Tomas buvo ne savas. Paprastai švelnus, ramus, netgi kiek uždaras – dabar jis atrodė nervingas, mintimis kažkur kitur.
— „Kažkas ne taip?“ paklausiau.
Jis gūžtelėjo pečiais, dirbtinai nusišypsojo.
— „Tikriausiai jaudulys.“
Bandžiau save nuraminti. Vestuvės – juk tai emocijų karuselė… ar ne?
Tačiau nuojauta manęs neapleido.
Tą pačią rytą
Namuose šurmuliavo šventinis jaudulys. Juokas, makiažas, šampano taurės…
Tada Laura atvyko su dėže. Balta, didžiule.
— „Atėjo laikas,“ nusišypsojo ji.
Negalėjau susilaikyti. Pakėliau dangtį.
Ir viskas sugriuvo.
Suknelė buvo juoda. Gili, netikėta, nesuprantama.
Mano balsas drebėjo:
— „Laura, čia kažkokia klaida?“
Ji tiesiog paėmė mano ranką.
— „Tu greitai suprasi.“
Atsisukau į Chloé, akyse ašaros.
— „Pasakyk, ką tai reiškia…“
Ji sušnabždėjo:
— „Turiu tai padaryti, mama.“
Ceremonijos metu
Salė buvo nuostabi. Svečiai šnabždėjosi džiaugsmingai:
— „Ji atrodys stulbinamai.“
— „Girdėjau, Tomas verkė per repeticiją.“
Atsisėdau su sunkia širdimi.
Muzika pasikeitė.
Chloé įžengė. Su juoda suknele.
Per salę nuvilnijo nustebimo šnabždesys.
— „Čia jos tikroji suknelė?“
Pakėliau akis į Tomą. Jis buvo sustingęs. Išblyškęs.
Ir tada aš supratau.
Prisilietė prisiminimas
Prieš kelerius metus su Chloé žiūrėjome seną filmą, kuriame moteris, išduota savo sužadėtinio, prie altoriaus pasirodo vilkėdama juodą suknelę. Ne tam, kad pasakytų „taip“, o tam, kad palaidotų iliuziją.
Maniau, ji tai pamiršo.
Bet ji prisiminė.
Ir tą dieną ji atkartojo tą sceną.
Tomas bandė juoktis, nervingai:
— „Tu… tu juokauji?“
Chloé, tvirtai stovėdama, ramiai atsakė:
— „Galime pradėti.“
Oficiantas pradėjo kalbėti, nedrąsiai. Bet niekas jo neklausė.
Tomas paėmė jos rankas:
— „Chloé, tu mano meilė, mano puselė, ta, kurios laukiau visą gyvenimą…“
Ji jį pertraukė.
— „Ši suknelė,“ pasakė ji, „simbolizuoja pabaigą. To, ko tikėjausi, kuo tikėjau. Nes tikra meilė neišduoda. Ne taip arti vestuvių.“
Per svečius nuvilnijo šnabždesys.
— „Jis ją apgavo?“
Tomo veidas ištuštėjo.
— „Chloé, ne…“
— „Aš tave mylėjau. Tikėjau tavimi. Ir tada viską sužinojau.“
— „Tai ne taip, kaip tu manai, aš…“
— „Žinutės. Skambučiai. Trys dienos prieš „taip“.“
Paėmiau jos ranką, sukrėsta:
— „Kodėl man nieko nesakei?“
— „Nes žinojau, ką žmonės sakys. Kad reikia atleisti. Kad tai niekis.“
Ji tyliai atsiduso.
— „Bet aš verta daugiau.“
Apsikabinau ją. Kaip tada, kai jai buvo aštuoneri. Ji vos drebėjo.
— „Tu stipri. Aš tave žaviuosi.“
