Mano dukters paslėpta paslaptis: netikėta priežastis, kodėl ji nuolat vogė kaimynės vištą — paslaptis pagaliau atskleista
Mano dukra vis vogdavo kaimynės vištą 🐔 — kol pagaliau supratau kodėl
Iš pradžių maniau, kad tai tik etapas.
Kas kelias dienas rasdavau Clove — didelę, valdingo būdo kaimynės vištą — mūsų vištidėje, nors mes net neturėjome vištų. Mano dukra Junie visada būdavo šalia, glaudė ją prie savęs tarsi seną pliušinį žaisliuką ir kuždėjo jai į ausį paslaptis.
Aš grąžindavau Clove poniai Dottie, mūsų kaimynei, vis atsiprašydama. Ji tik nusijuokdavo ir sakydavo: „Tavo dukra labai myli. Čia nieko blogo.“
Bet vieną popietę pagavau Junie vėl pasiėmusią Clove. Šįkart ji net buvo pasiruošusi antklodę ir sultis mažame vežimėlyje, tarsi jos ruošėsi į kelionę.
Atsitūpiau ir tyliai paklausiau:
– Brangioji, kodėl vis atvedi Clove pas mus?
Ji pažiūrėjo į mane didelėmis akimis ir sušnibždėjo:
– Nes ponia Dottie sakė, kad užmigdys ją amžiams. Kaip mes padarėm su seneliu. O Clove nieko blogo nepadarė.
Man suspaudė širdį.
Nebeturėjau ką pasakyti. Palydėjau ją pas Dottie. Ji buvo lauke, genėjo rožes prie tvoros. Prieš man spėjant prabilti, Junie išrėkė:
– Jūs negalite jos pasiimti! Aš jau pažadėjau, kad ji bus saugi.
Dottie giliai atsiduso, tada pasakė tai, ko visai nesitikėjau. Kažką, kas privertė pažvelgti į Junie ir Clove visai kitaip.
Tą akimirką supratau – tai ne tik istorija apie vištą.
(Tęsinys pirmame komentare ⬇️⬇️⬇️⬇️⬇️⬇️⬇️⬇️⬇️)
– Clove – ne šiaip višta, – tarė ji. – Ji priklausė mano vyrui, Clyde’ui. Gavome ją metais anksčiau, nei jis išėjo.
Tada tikrai į ją pažvelgiau. Ne tik į jos veidą, bet į raukšles aplink lūpas – jos kalbėjo ne vien apie metus, bet ir apie tylų liūdesį. Tokį, kuris neleidžia užmigti, kai visi kiti jau miega.
– Ji paskutinis dalykas, kuris man iš jo liko, – sušnibždėjo. – Bet ji sena, nebededa kiaušinių, daug ėda… ir veterinaras aptiko auglį. Negaliu sau leisti dar vienos operacijos.
Mintis, kad reikia atsisakyti gyvūno dėl pinigų, mane sukrėtė. Žiūrėjau į Junie, kuri švelniai glostė Clove – lyg bandydama ją nuraminti… arba pati save.
– Junie tiki, kad gali ją išgelbėti, – tyliai pasakiau.
Dottie liūdnai nusišypsojo:
– Ji turi herojaus širdį. Bet širdimi sąskaitų nesumokėsi.
Tą vakarą, kai guldomas Junie į lovą, ji paklausė:
– Mama, ar mes negalim padėti Clove?
Pasakiau jai tiesą: kad tai ne taip paprasta. Kad kartais tenka priimti sunkius sprendimus. Ji neverkė. Tik linktelėjo:
– Tada aš viską supaprastinsiu.
Tai supratau tik po kelių dienų.
Junie pastatė limonado stendą. Ne žaisti – rimtai. Buvo pakabintas plakatas su Clove nuotrauka ir širdimi: „Padėkite man išgelbėti Clove“.
Ji nepardavinėjo limonado – ji rinko aukas.
Atėjo kaimynai. Paskui kažkas įkėlė nuotrauką į internetą. Ir per kelias dienas žmonės iš skirtingų miestų atvažiavo paremti mano mažos mergaitės su didžiule širdimi.
Per savaitę ji surinko daugiau nei 400 dolerių.
Kai įteikiau voką poniai Dottie, ji sustingo.
– Kas čia? – paklausė, akys spindėjo.
– Clove, – atsakiau. – Junie nori, kad ji gautų gydymą.
Dottie atsisėdo ant laiptelių. Ašaros pradėjo tekėti. Ji jų nesulaikė.
– Clyde’ui ji būtų patikusi, – pasakė tyliai.
Clove buvo operuota kitą antradienį. Auglys buvo gerybinis. Veterinaras sakė, kad ji dar gali nugyventi kelerius gerus metus.
Junie, iš džiaugsmo pašėlusi, padarė popierinį medalį ir priklijavo jį prie vištidės:
„Drąsiausia višta pasaulyje“
Bet po dviejų mėnesių Dottie pargriuvo ir susilaužė klubą. Junie ją rado laiku – eidama pamaitinti Clove.
Po ligoninės Dottie man pasakė:
– Galite pasilikti Clove? Abejoju, ar kada nors sugrįšiu.
Mes perkėlėme vištidę į pavėsį. Junie ją papuošė ir pavadino:
„Clove pilis“
Vieną rytą, senoje Dottie pašiūrėje, išsirito pamirštas kiaušinis. Gimė neviklus mažas viščiukas. Junie jį pavadino Clover. Ji sakė, kad tai stebuklas.
Ir, manau, ji buvo teisi.
