Mano anyta tuokiasi… būdama 70-ies.
Taip, perskaitei teisingai. 😳 Ir atvirai – esu šokiruota.
Vos prieš kelis mėnesius ji persikėlė gyventi į senelių namus. O dabar? Ji išdidžiai praneša, kad tuokiasi su vyru, kurį ten sutiko… balta suknelė, puokštė, fotografas – visa ceremonija.
O ta jos nuotrauka su vestuvine suknele? Atrodo, tarsi žaistų princesę.
Rimtai… tokiame amžiuje tai tiesiog juokinga.
Ji turėtų leisti laiką su anūkais, o ne vaidinti senjorų romantinės komedijos heroję.
Atrodo, kad ji pamiršo, jog yra močiutė.
Ir kas blogiausia? Visi apsimeta, kad džiaugiasi. O aš? Aš pastebėjau kažką…
Kažką, ko niekas kitas nepastebėjo… ⬇️⬇️⬇️
(Plačiau komentaruose – nepatikėsi savo akimis.)
Kai atsidariau mūsų šeimos WhatsApp grupę, visiškai nesitikėjau to, ką pamačiau: mano anyta Doreen šypsosi iki ausų, pasipuošusi vestuvine suknele – su nuometu, puokšte, viskuo. Vos telefoną iš rankų neišmečiau. Jai 70 metų, ir ji rimtai ketina tekėti? Už vyro, kurį pažįsta vos kelis mėnesius iš senelių namų? Atrodė kaip romantinė komedija… tik senjorų versija.
– Pažiūrėk į tai! – pasakiau vyrui Jake’ui, paduodama telefoną.
Jis tik trumpai žvilgtelėjo. – Na ir gerai, kad ji laiminga.
– Gerai?! – pakartojau nepatikėdama. – Jake’ai, jai 70! Tai beprotybė. Ir kas viską finansuos? Ar ji neturėtų taupyti anūkams, o ne leisti pinigus baltoms suknelėms?
Jake’as tik gūžtelėjo pečiais, nesidomėdamas, ir toliau žiūrėjo savo sportą. Tuo metu aš vis labiau pykau. Kitą rytą, iš smalsumo, vėl patikrinau grupę. Dar daugiau nuotraukų: Doreen su sužadėtiniu Franku, susikibę už rankų, besijuokiantys, matuojantys sportbačius prekybos centre. Aš buvau priblokšta. Ar tokiame amžiuje neturėtų ji būti su šeima ar rūpintis savo sveikata?
Turėjau su kuo nors pasikalbėti, tad paskambinau savo seseriai Karla.
– Gali patikėti, kad Doreen nori tuoktis būdama 70? – išrėžiau. – Ir tai ne mažytė šventė – ji planuoja viską tarsi būtų 25!
Karla nusijuokė. – Na ir kas? Man tai atrodo žavu. Kiekvienas nusipelno meilės – nesvarbu, kiek jam metų.
– Žavu? – atšoviau. – Tai gėdinga! Įsivaizduok ją einančią altoriaus link su pūsta balta suknele… beveik juokinga.
Ji atsiduso. – O gal tai drąsu? Žinai, kiek vyresnių žmonių tiesiog nustoja gyventi ir laukia galo? Jei ji rado žmogų, kuris vėl ją prajuokina – kodėl gi nešvęsti?
Jos žodžiai mane sukrėtė, nors to ir neparodžiau.
Po kelių dienų Jake’as įkalbėjo mane eiti į sužadėtuvių šventę senelių namuose. Galiausiai sutikau, nors nenoriai. Įsivaizdavau ilgus, nejaukius pasisakymus ir gėdingą vakarą.
Bet realybė nustebino. Aplinka buvo paprasta, džiaugsminga, pilna gyvybės. Balionai, užkandžiai, tikras juokas. Gyventojai, prižiūrėtojai, šeima – visi atrodė nuoširdžiai laimingi. O Doreen spindėjo, laikydama Franką kaip paauglė įsimylėjusi mergina.
– Argi tai ne nuostabu? – tarė ji, šiltai apkabinusi mane. – Niekada nemaniau, kad dar įsimylėsiu. Bet štai… įvyko!
Šyptelėjau pusiau. – Tai… netikėta.
Frankas – aukštas vyras su šiltomis akimis – tvirtai paspaudė man ranką. – Suprantu, kad tai gali stebinti, bet Doreen vėl suteikė mano gyvenimui prasmę. Ji – nuostabi moteris.
Visą vakarą juos stebėjau. Jie buvo neatskiriami, juokavo, juokėsi kaip vaikai. Viena mano dalis dar norėjo vartyt akis… bet kita pajuto kažką netikėto – nuoširdų jausmą.
Tada Doreen pakėlė taurę trumpam tostui.
– Ačiū visiems, kad esate čia šiandien, – pasakė susijaudinusi. – Kai atsikrausčiau čia, maniau, kad gyvenimas baigėsi. Netekau nepriklausomybės, namų, ir vilties.
Tada sutikau Franką. Jis priminė man, kad gyvenimas nesustoja – nepriklausomai nuo amžiaus. Vis dar galima mylėti, džiaugtis ir švęsti.
Jos žodžiai palietė mane. Buvau tiek susitelkusi į tai, kaip kvailai viskas atrodė, kad pamiršau esmę: tai nebuvo įgeidis ar kvailystė. Tai buvo tikėjimo aktas – į gyvenimą, meilę, naują pradžią.
Pakeliui namo pasakiau Jake’ui: – Manau, buvau kiek per griežta tavo mamai.
Jis šyptelėjo. – Kiek?
Atsidusau. – Gerai, labai. Bet pamačius, kokia ji laiminga su Franku… tai ne kvaila. Tai įkvepiantis dalykas. Jei kada liksiu viena – tikiuosi turėti tiek drąsos, kiek turi ji.
Jake’as suspaudė mano ranką. – Jai tai patiks išgirsti.
Ir taip ir buvo. Kito vizito metu pasiūliau padėti jai planuoti vestuves. Šįkart – su atvira širdimi. Nes mano anyta priminė mums visiems, kad meilei nėra amžiaus, o antrosios galimybės kartais būna tokios pat vertingos kaip ir pirmosios.
