Kiekvieną naktį turėjau šį stingdantį įsitikinimą: savo namuose nebuvau viena… Todėl įrengiau kamerą savo miegamajame…
Kitą rytą, žiūrėdama įrašus, pajutau, kaip baimė visiškai mane paralyžiuoja 😱
Viskas prasidėjo nuo migloto jausmo, beveik neįmanomo paaiškinti. Naktis po nakties mano instinktas kuždėjo, kad mano bute juda kažkokia būtybė. Tai nebuvo staigi baimė, ne… veikiau tylus, nuolatinis nerimas, kuris atsirasdavo vos užgesus šviesoms.
Iš pradžių buvo tik garsai. Subtilūs, vos girdimi. Švelnus grindų girgždėjimas, tarsi kažkas žengtų nedrąsnius žingsnius. Duslus smūgis, lyg tamsoje būtų paliestas baldas. Kartais – lengvas šiurenimas, tarsi kažkas knaisiotųsi spintoje. Gulėjau sustingusi, sulaikiusi kvapą, bijodama, kad net pats kvėpavimas mane išduos.
Ši buvimas neatrodė nei žiaurus, nei skubotas. Priešingai. Jis judėjo su nerimą keliančiu atsargumu, lyg puikiai pažinotų aplinką. Lyg tiksliai žinotų, kaip judėti neatkreipiant dėmesio. Garsai beveik visada pasigirsdavo nakties viduryje, tarp antros ir ketvirtos valandos ryto – tuo keistu metu, kai kūnas miega, o protas dar klaidžioja.
Ryte ženklai buvo akivaizdūs.
Nieko įspūdingo, bet pakankamai trikdančio. Mano telefonas gulėdavo ant lovos, nors buvau jį palikusi ant stalo. Drabužiai atsirasdavo ant kėdės, susiglamžę, perstumdyti. Kai kurie daiktai gulėjo ant grindų, nors nežinojau, kaip ten atsidūrė. Kartais kambarys atrodė tarsi kažkas būtų jį išnaršęs. Viską nurašiau nuovargiui, įsitikinusi, kad mano atmintis mane apgauna.
Du kartus pabudau su nepakeliama nuojauta: kažkas mane stebi.
Nedrįsau atmerkti akių. Kartojau sau, kad tai tik košmaras, baimės sukurta iliuzija. Kol vieną dieną baimė tapo per sunki, kad ją dar galėčiau pakelti.
Vieną rytą, vis dar drebėdama, supratau, kad turiu sužinoti tiesą. Įrengiau kamerą miegamajame, nukreiptą į lovą. Palikau ją įrašinėti visą naktį, įsitikinusi, kad jei iš tikrųjų egzistuoja kokia nors buvimas, ji galiausiai pasirodys.
Kitą dieną atsisėdau priešais ekraną.
Tai, ką pamačiau, sustingdė man kraują 😲😱
Tikėjausi bet ko… tik ne to. Tęsinys pirmajame komentare 👇👇
Iš pradžių – nieko. Aš miegojau, nejudėdama. Tada lėtai mano kūnas atsisėdo.
Mačiau, kaip atsisėdu ant lovos krašto. Atsistoju. Ramiai vaikštau po kambarį. Atidarau spintą. Išimu drabužius. Mėtau juos ant lovos, paskui ant grindų. Paimu telefoną, kelias sekundes į jį žiūriu ir padedu kitur. Užkliudau kėdę, ją nuversdama. Po to grįžtu į lovą ir atsigulu, lyg nieko nebūtų nutikę.
Žiūrėjau į vaizdo įrašą, negalėdama įkvėpti. Mano namuose nebuvo nieko. Niekas… išskyrus mane.
Neturėjau jokių prisiminimų apie šiuos veiksmus. Jokių prisiminimų apie žingsnius, netvarką, baimės pilnas naktis. Viskas, kas mane gąsdino jau kelias savaites, kilo iš manęs pačios. Iš mano paties kūno. Iš to naktinio „aš“, apie kurio egzistavimą neturėjau jokios nuovokos.
Ir baisiausia buvo ne mintis, kad kažkas klaidžioja po mano butą.
Baisiausia buvo suvokti, kad ta buvimas buvau aš pati – ir kad dabar manęs laukia ilgas gydymo kelias.
