Kelyje į mano uošvės gimtadienio šventę staiga nubėgo vandenys; jis supyko ir paliko mane ten, vieną, ant snieguoto kelio — devintą nėštumo mėnesį.
Jis niekada nebūtų galėjęs įsivaizduoti, kas nutiks vėliau.
Buvau nėščia, pilvas sunkus, kiekvienas judesys atrodė kaip milžiniška pastanga.
Jaučiausi nepatogi, įstrigusi šiame nepatogiame kūne.
Ir vis dėlto po šiuo sunkiu nuovargiu švelniai virpėjo tyli šiluma — trapus nerimo ir džiaugsmo mišinys, tas unikalus jausmas, kuris kyla prieš susitikimą su savo vaiku.
Tačiau tą dieną švelnumas pamažu nyko, jį pakeitė neaiškus diskomforto jausmas. Važiavome į mano uošvės gimtadienį.
Mano santykiai su Hélène, Julien tėvu, buvo tylus karas: mandagūs šypsniai, slepiantys aštrius pastabas. Ji niekada manęs nepriėmė — manęs, santūrios merginos iš kuklios šeimos, kuri drįso ištekėti už jos „nuostabaus sūnaus“.
Jos akimis buvau tiesiog per paprasta, per įprasta, per rami moteris. Bet Julien labai norėjo, kad mes eitume.
— „Emma, jei neisime, mano mama išprotės“, – sakė jis. „Tu ją pažįsti.“
O, taip, aš ją pažinojau. Hélène buvo tokia moteris, kuri tikėjosi, kad pasaulis sukasi aplink ją — ir dažnai taip iš tikrųjų ir buvo.
Automobilis skriejo per užšalusius Viskonsino kelius, riaumodamas per begalinį baltą kraštovaizdį.
Lauke pasaulis atrodė kaip sustingusi jūra, bangos sustingusios nuo šalčio.
Nepaisant šildymo, aštrus šaltis nesilpnėjo. Staiga aštrus skausmas persmelkė mano pilvą, atimdama kvapą.
— „Šiandien jis labai juda“, – murmėjau.
Julien neatsakė. Jis žiūrėjo į kelią, rankos sukibę ant vairo. Pagalvojau, kad jis tiesiog pavargęs po darbo, bet giliai širdyje žinojau, kad kažkas jame jau atvėso.
Ir tada tai prasidėjo.
Dumsus garsas mano viduje, po kurio sekė drėgna šiluma.
— „Julien“, – murmėjau, – „man atrodo… nubėgo vandenys.“
Jis staiga stipriai paspaudė stabdį, automobilis sustojo kelkraščiu.
— „Ką? Dabar? Tu juokauji, tikiuosi!“ Jo balsas drebėjo — ne iš baimės, o iš pykčio.
— „Tikiuosi, kad nesijuokiate. Turime važiuoti į ligoninę, prašau!“
Jis man mestelėjo griežtą žvilgsnį, veidas akmeninis.
— „Tu darai tai specialiai, ar ne?“
— „Ką?“
— „Negalėjai pasirinkti kitos dienos? Tik šios vienintelės, kuri svarbi mano mamai!“
— „Julien, kūdikis gimsta! Aš negaliu to padaryti viena!“
Bet jis atidarė duris ir be žodžių išlipo.
Į automobilį įsismelkė ledinis vėjas, kai jis smarkiai užtrenkė duris.
Mačiau, kaip jis atidarė bagažinę, ištraukė mano gimdymo krepšį ir išmetė jį į sniegą.
— „Išlipk. Tu man trukdai.“
— „Julien, nedaryk to!“ – šaukiau, balsas trūkinėjo.
Jis žiūrėjo į priekinį stiklą.
— „Mano mama yra svarbiausia. Tu esi tik mano žmona.“
Tada jis nuvažiavo.
Aš sustingau. Šaltis kandžiojo odą, sąrėmiai grįždavo šilumos bangomis.
Žinojau, kad jei čia pasiliksiu, mirsiu — ir mano kūdikis taip pat.
Todėl žingsnis po žingsnio pradėjau eiti per sniegą, meldžiuosi stebuklo.
Ir tas stebuklas įvyko.
Per baltą pūgą pasirodė du žibintai. Tuo momentu pajutau, kad žemė slysta iš po mano kojų. Aš krito…
👉 Toliau pirmajame komentare 👇👇👇👇
Kai atvėriau akis, gulėjau seno automobilio gale, susisukusi į storą paltą.
— „Laikykis, gražuole. Jau beveik ten“, – murmėjo ramus balsas.
Vyras, kuris mane rado, vadinosi Antoine — pilki plaukai, pavargusios akys, bet nepaprastai švelnus žvilgsnis. Buvęs sunkvežimio vairuotojas, dabar vairavo taksi. Jis rado mane pusiau be sąmonės kelkraščiu ir laiku nuvežė į ligoninę.
Kitos valandos susiliejo į skausmo ir palengvėjimo mišinį. Antoine liko koridoriuje, susirūpinęs, tarsi lauktų savo vaiko. Kai grįžo slaugytoja, šypsodamasi spindinčia šypsena, pranešė:
— „Sveikiname, jūs turite sūnų, visiškai sveiką.“
Aš išsižiojau ašaromis.
— „Be jūsų…“ – ištariau.
— „Nedėkok man. Rūpinkis juo“, – atsakė Antoine.
Jis priėjo prie lopšio, ir aš pamačiau šventą švelnumą jo akyse.
— „Jis tobulas“, – murmėjo.
— „Ar nori jį paimti?“ – paklausiau.
Jis linktelėjo.
— „Koks jo vardas?“ — „Lucas.“
Nuo tos dienos Antoine ateidavo kasdien: atnešdavo sriubos, padėdavo su dokumentais, likdavo šalia mūsų. Kai man leido išeiti iš ligoninės, neturėjau kur eiti. Po tylos Antoine tyliai pasakė:
— „Mano butas per didelis vienai žmogui. Tu ir Lucas… galite likti tiek, kiek norite.“
Mano naujas gyvenimas prasidėjo. Pateikiau skyrybų prašymą; Julien nesipriešino. Hélène paskambino kartą, aš ištryniau jos numerį. Praeitis liko už manęs. Lucas augo, ir kiekvieną kartą, kai Antoine įeidavo į kambarį, jis sprogdavo juoku.
Vieną vasaros vakarą, kai Lucas ramiai miegojo, išėjome pasivaikščioti.
— „Emma, žinau, kad tai tave nustebins… bet aš tave myliu. Tu sugrąžinai šviesą į mano gyvenimą. Jei nori, norėčiau praleisti likusį savo gyvenimą su tavimi.“
Jis atidarė mažą dėžutę. Joje buvo paprastas, bet nuostabus žiedas. Šį kartą ašaros degė iš džiaugsmo.
— „Taip, Antoine“, – murmėjau.
Mes tyliai susituokėme, Lucas nešė žiedus mažu smokingu. Po kelių mėnesių Antoine jį oficialiai įvaikino. Po tiek šalčio, skausmo ir vienatvės, pagaliau radau savo namus.
