Mano sūnus dar nespėjo ištarti nei žodžio, o mano mažoji dukterėčia jau ištrenkė žiedą ir sušuko: „NE! TAI MELAS!“
Mano sūnus Žiuljenas pagaliau nusprendė sukurti šeimą. Pajutau palengvėjimą – jis buvo vienintelis mano vaikas, ir aš norėjau žinoti, kad jis nebus vienas. Ypač dabar, kai mano sveikata sparčiai blogėjo. Jis dar nežinojo, bet man liko galbūt vos metai gyvenimo…
Sužadėtuvių šventė buvo nepriekaištingai suplanuota – elegantiška salė, gėlių dekoracijos, gyva muzika. Centre – jo būsimoji žmona, juodaplaukė gražuolė. Atmosfera buvo magiška.
Ir tada atėjo tas momentas.
Žiuljenas atsiklaupė, rankose laikė aksominę dėžutę su žibančiu žiedu. Jis ruošėsi užduoti tą vienintelį svarbų klausimą. Bet dar prieš jam ištariant nors vieną žodį, žiedas iškrito ant žemės.
Ir nuskambėjo riksmingas balsas: – NE! TAI MELAS!
Žiedas nuriedėjo grindimis. Visi sustingo. Muzika nutilo. Visi žiūrėjo į vieną pusę.
Tai buvo mano devynerių metų dukterėčia Lina – vienintelė mano mirusio brolio dukra…
Visa istorija pirmajame komentare 👇👇👇
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ši tyli, rami mergaitė pertrauks mano sūnaus sužadėtuves. Bet kai ji numetė žiedą ir pasakė tuos žodžius, supratau – tai ne vaikiškas kaprizas. Tai kažkas rimto.
Sakoma, kad vaikai mato tai, ko nenori matyti suaugusieji. Ir tą vakarą Lina įrodė, kad tai tiesa. Gal net išgelbėjo mane nuo didžiausios klaidos mano gyvenime.
Savo gyvenimą sukūriau nuo nulio. Įmonė po įmonės, žingsnis po žingsnio – nuo idėjos garaže iki imperijos. Nieko negavau dovanų. Viską užsidirbau.
Tikėjausi, kad mano sūnus bent jau bandys eiti tuo pačiu keliu.
Bet Lui? Mano vienintelis sūnus, mano kraujas – visada gyveno mano šešėlyje. 35 metų jis dar nesugebėjo išlaikyti darbo ilgiau nei kelis mėnesius.
Vieną rytą pasikviečiau jį pokalbiui. Jis, kaip visada, vilkosi į virtuvę apie pietus.
– Turime pasikalbėti, Lui, – pasakiau. – Tau 35 metai. Ar nemanai, kad laikas imtis atsakomybės?
Jis tik numojo ranka. – Tėti, tu iš kito amžiaus. Tavo laikai praėjo.
– Aistra niekada nemiršta, – atsakiau. – Tavo pusbrolis Etjenas prieš dvejus metus atidarė valymo įmonę. Dabar jis jau turi darbuotojų.
– Puiku Etjenui, – burbtelėjo Lui. – Bet tai ne man. Aš esu menininkas.
– Net menininkai turi mokėti už nuomą ir valgyti.
Jis pagriebė kruasaną ir patraukė link durų. – Turiu puikių idėjų. Pamatysi.
– Podcastas? Filmas? Maisto furgonas?
Jo žvilgsnis tapo piktesnis. – Tu nesupranti šiuolaikinio pasaulio. Tavo modelis mirė.
Ir jis išėjo. Palikęs mane vieną virtuvėje su kartėliu.
Aš žinojau, kur suklydau. Po jo motinos mirties – jam tada buvo 12 – bandžiau užpildyti tuštumą dovanomis, o ne auklėjimu.
Metai bėgo, bet jis niekada nesubrendo.
Jis svajojo, bet nieko nebaigdavo. Bandžiau jam padėti. Veltui.
Kol vieną dieną skausmas šone tapo nepakeliamas. Tyrimai. Diagnozė: pažengęs vėžys. Gydytojas Karrelas pasakė: man liko metai. Geriausiu atveju.
Naktį nemiegojau.
Mintis, kad paliksiu jam turtus be jokio tikslo, mane gąsdino.
Kitą rytą išsikviečiau jį į biurą.
– Turi dvi galimybes. Kurk savo gyvenimą – ar lieki be nieko. Jokių pinigų. Jokio palikimo.
Jo žvilgsnyje pamačiau kažką naujo. Gal pirmąkart – tikrą valią.
Po dviejų savaičių pasakė, kad susipažino su mergina.
Po mėnesio – jau pora. Po trijų – sužadėtuvės.
Šventė buvo prabangi. Per daug. Ir viskas – mano sąskaita.
Centre – Elisa. Nuostabi moteris. Net per graži, kad būtų tiesa.
Sėdėjau prie baro su viskiu rankoje. Žiūrėjau į Lui. Atrodė labiau užtikrintas.
– Dėde Žiuljenai? – tyliai paklausė balselis šalia.
Lina, žydrame suknelėje, žiūrėjo į mane rimtomis akimis.
– Tau patinka šventė? – paklausiau.
Ji linktelėjo, bet veide buvo kažkas neramaus.
Muzika nutilo. Lui pasiėmė mikrofoną.
– Ačiū, kad atėjote. Turiu ypatingą klausimą…
Elisa priėjo su šypsena. Auskarai – mano dovana – spindėjo.
Lui atsiklaupė. Ištraukė žiedą. Bet prieš ištardamas nors žodį…
– NE! TAI MELAS! TAI TIK SPEKTAKLIS!
Lina puolė į priekį. Žiedas nukrito.
– Lina! – sušnabždėjau ir paėmiau ją už rankos. – Eime.
Išsivedžiau ją į šalį.
– Kas atsitiko?
Ji drebėjo. Akys pilnos ašarų. – Aš juos mačiau prieš valandą. Lui jai davė voką su pinigais. Pasakė, kad daugiau gaus, jei vaidins jo sužadėtinę iki galo…
Aš nutylėjau.
– Tada aš nusičiaudėjau. Jie mane pamatė. Lui liepė tylėti… sakė, nupirks viską, ko noriu. Bet aš nenoriu dovanų už melą!
Jos mažos rankos suspaudė suknelės kraštą. Ji buvo drąsi. Tokia kaip jos mama.
– Tu pasielgei teisingai, Lina. Tu mane išgelbėjai.
Prie mūsų artėjo siluetas.
Lui.
– Palauk čia, mažute, – pasakiau. Ir priėjau.
– Tėti, leisk paaiškinti…
– Aš viską žinau. Aktorė. Pinigai. Viskas.
Jis pabalo. – Aš…
– Viskas. Nebus nei cento. Baigiu tau gadinti gyvenimą duodamas viską.
Jis sustingo.
– Tu vis tiek mirsi… Koks skirtumas?
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kurių man reikėjo.
Grįžau pas Liną.
– Einam, mažute.
Ji paėmė mane už rankos. Ir mes kartu išėjome iš tos komedijos.
