Jis neturėjo būti ten tą dieną… bet vos tik mane pamatė – iš karto mane atpažino
Jis neturėjo ten būti… bet vis tiek mane atpažino. 🐾💔
Buvau prisiekęs neverkti. Ne šiandien. Ne po visko, kas jau buvo nutikę. Ne su purvu ant mano batų ir tuo kvapu, kuris apsuko skrandį.
Dokumentus pasirašiau prieš kelis mėnesius. Atsisakiau globos, spaudžiamas aplinkybių, apie kurias net dabar nenoriu kalbėti. Tai turėjo būti galutinis sprendimas. Tarsi peiliu nukirsta. Jokio kontakto.
Bet jis ten buvo.
Už surūdijusių grotų ir sulūžusių vartų. Senesnis, liesesnis… bet tai vis dar buvo jis.
Diegas.
Tas pats šuo, kurį auginau nuo pat mažens. Kuris miegodavo po mano darbastaliu ir šokdavo į mano sunkvežimio kėbulą lyg jam jis priklausytų.
Prieglaudos darbuotojas man iš pradžių netikėjo. Suprantu – daugumai žmonių tatuiruotas vyras su nuskusta galva ir kriminaline praeitimi neatrodo kaip „gyvūnų mylėtojas“.
Bet kai priklaupiau prie tvoros ir tyliai, kaip tik galėjau, ištariau:
„Ei, D… čia aš, bičiuli,“
jo ausys pakilo – kaip tais laikais, kai išgirsdavo traškančią sūrio pakuotę.
Tada jis įkišo galvą pro grotas – tarsi norėtų sugrįžti į mano gyvenimą.
Turėjau išeiti. Visi taip patarė.
Bet aš…
(Istorijos tęsinys komentare 🗨️ ⬇️⬇️⬇️⬇️⬇️)
Bet aš likau stovėti, laikydamasis už tvoros, o jis laižė mano pirštus – lyg atleistų man net nežinodamas, ką esu padaręs.
Prie manęs priėjo savanorė ir paklausė, ar viskas gerai.
Atsakiau, kad ne. Nuo tada, kai jį palikau, niekas nebebuvo gerai. Nuo tada, kai išėjau.
Tą dieną jie neleido man jo pasiimti. Kalbėjo apie tvarką, dokumentus, laukimo laikotarpį, gyvenamosios vietos įrodymą.
Parodžiau jiems savo mažo studijos tipo buto nuotrauką virš garažo. Paprasta, bet švaru. Su lova, durimis ir dviem dubenėliais kampe.
Jie pasakė, kad grįžčiau kitą dieną.
Grįžau kasdien visą savaitę.
Nešdavau jam skanėstų, kalbėdavausi su darbuotojais, padėdavau vedžioti kitus šunis. Viską dariau, kad galėčiau būti šalia jo, nesukeldamas įtarimų.
Penktą dieną jie mane pakvietė į vidų.
Sutiko su įvaikinimu, jei sutiksiu lankyti kelias gyvūnų priežiūros paskaitas bendruomenėje.
Sutikau nedvejodamas.
Sėdėjau klasėje kartu su pavargusiomis mamomis, droviais paaugliais ir senu bambekliu, kuris skundėsi „nauja šunų mada“.
Kalbėjome apie higieną, elgesį, traumas. Užsirašinėjau viską.
O visą tą laiką galvojau tik apie viena: kaip Diegas švelniai vizgino uodegą – lyg tikėtų, kad vėl gali būti laimingas.
Lygiai taip jaučiausi ir aš.
Ir tą dieną, kai išėjau iš prieglaudos su juo šalia, pavadėliu rankoje, dokumentais kišenėje… supratau, kad atgavau ne tik šunį.
Aš atgavau dalelę savęs.
