Ištekėjau už našlio, kuris turėjo mažą sūnų. Vieną dieną jis prisipažino, kad tikroji jo mama vis dar gyvena su mumis…
„Mano tikroji mama vis dar namuose“, – vieną vakarą sušnibždėjo mano posūnis. Nusišypsojau, manydama, kad tai tik vaiko vaizduotė… kol nepradėjau pastebėti keistų dalykų mūsų namuose. Visą istoriją rasi pirmajame komentare. 😱 😨 😳 👇 👇 👇 👇
Kai ištekėjau už Marko, maniau, kad suprantu, ką reiškia būti našlio žmona. Jis mylėjo savo mirusią žmoną Klerę ir vienas augino jų septynmetį sūnų Tomą.
Gerbiau jo jausmus – Klerė buvo jo praeities dalis, jo pirmoji didžioji meilė ir jo vaiko motina. Aš nenorėjau jos pakeisti – tik sukurti naują mūsų trijų gyvenimo etapą.
Pirmosios mūsų bendro gyvenimo savaitės buvo būtent tokios, kokias įsivaizdavau. Tomas mane priėmė šiltai, be to atsargumo, kurio bijojau. Praleisdavome daug laiko kartu – žaisdavome, skaitydavau jam mėgstamas knygas, padėdavau ruošti pamokas.
Net išmokau gaminti jo mėgstamą patiekalą – makaronus su sūriu – būtent taip, kaip jis mėgo: su papildomu sūriu ir traškia, auksine plutele.
Vieną dieną Tomas pradėjo mane vadinti „mama“, o kai tai darydavo, Markas ir aš susižvalgydavome su šypsena. Jaučiau, kad viskas eina teisinga linkme.
Tačiau vieną vakarą, kai ruošiau Tomą miegui, jis staiga pažvelgė man tiesiai į akis.
„Žinai, mano tikroji mama vis dar čia“, – sušnibždėjo.
Nusijuokiau ir perbraukiau jam per plaukus. „Oi, brangusis, tavo mama visada bus tavo širdyje.“
Bet Tomas papurtė galvą ir stipriau sugniaužė mano ranką.
„Ne, ji čia, namuose. Kartais ją matau.“
Per kūną nubėgo šiurpas. Bandžiau nusišypsoti, galvodama, kad tai tik vaiko fantazija.
„Tai buvo tik sapnas, mielasis. O dabar miegok, gerai?“
Jis įsikniaubė į pagalvę, bet aš negalėjau nusiraminti. Bandžiau apie tai negalvoti, įtikinėdama save, kad tai jo būdas prisitaikyti prie naujo gyvenimo.
Bet po kelių dienų namuose ėmė dėtis vis keistesni dalykai.
Pirmiausia – žaislai. Aš juos sudėdavau į vietą, bet jie vis grįždavo ten, kur buvo anksčiau.
Tada – virtuvės spintelės. Aš perstumdydavau daiktus, bet ryte viskas būdavo atgal savo senose vietose, lyg kažkas būtų juos specialiai perkėlęs.
Buvo keista, bet įtikinėjau save, kad tai tik atsitiktinumas.
Kol vieną rytą nepastebėjau kai ko dar keistesnio.
Klerės nuotrauka, kurią nuėmiau iš svetainės ir padėjau koridoriuje, ryte vėl stovėjo savo senoje vietoje – be nė dulkelės, lyg kažkas ją būtų kruopščiai nuvalęs.
Giliai įkvėpiau ir nusprendžiau pasikalbėti su Marku.
„Ar tu perstumi daiktus namuose?“ – paklausiau jo vieną vakarą per vakarienę.
Markas pažvelgė į mane nustebęs, lyg būčiau pasakiusi juokingą dalyką.
„Ne, Marija, kodėl turėčiau tai daryti?“ – nusijuokė, bet jo akyse pamačiau nerimą. Jis kažką slėpė.
Po kelių dienų, kai Tomas ir aš dėliojome dėlionę svetainėje, jis staiga surimtėjo ir pažvelgė į mane rimtomis akimis.
„Mama sako, kad neturėtum judinti jos daiktų.“
Man sustingo kraujas.
„Ką turi omenyje, brangusis?“ – pasiteiravau, stengdamasi išlikti rami.
Tomas palinko arčiau ir sušnibždėjo:
„Mano tikroji mama. Jai nepatinka, kai perkeli jos daiktus.“ Jis neramiai apsidairė, tarsi bijodamas, kad kas nors mus girdi.
Sustingau.
Jo akys buvo rimtos, jose nebuvo nei juoko, nei vaikiško žaismingumo.
Prisiverčiau nusišypsoti, suėmiau jo ranką ir pasakiau:
„Nesijaudink, viskas gerai. Eime, pabaikime mūsų dėlionę.“
Bet tą naktį, gulėdama šalia miegančio Marko, negalėjau nustoti apie tai galvoti.
Įtikinėjau save, kad tai tik vaiko vaizduotė, bet kiekvieną kartą užsimerkusi girdėjau Tomo šnabždesį.
Kai Markas užmigo, tyliai atsikėliau ir nuėjau į palėpę.
Markas ten laikė Klerės daiktus dėžėje. Galbūt, jei juos peržiūrėčiau, suprasčiau, kodėl Tomas taip elgiasi.
Lėtai užlipau laiptais, pasišviesdama žibintuvėliu, ir galiausiai radau dėžę dulkėtoje palėpės dalyje.
Ji buvo sunkesnė, nei tikėjausi, lyg būtų prisigėrusi prisiminimų.
Viduje radau senas nuotraukas, Klerės laiškus Markui ir jos vestuvinį žiedą, kruopščiai suvyniotą į popierių. Pajutau, kaip man suspaudė krūtinę, tarsi įžengčiau į kažkieno labai asmenišką pasaulį.
Bet tada pastebėjau kai ką keisto.
Kai kurie daiktai atrodė lyg neseniai paliesti.
Ir tada pamačiau – mažas dureles, paslėptas už dėžių krūvos.
Anksčiau jų nebuvau mačiusi.
Lėtai patraukiau dėžes ir paspaudžiau rankeną. Durelės atsivėrė į siaurą kambarėlį su nedideliu langeliu.
Ten, sėdėdama ant lovos, buvo moteris iš nuotraukų.
Ji pažvelgė į mane išplėstomis akimis.
Žengiau žingsnį atgal, priblokšta.
„Tu… Tu esi Klara. Marko sesuo, tiesa?“
Klara pažvelgė į mane ramiai, tada tarė:
„Atsiprašau. Tu neturėjai manęs rasti.“
Ji giliai įkvėpė ir pažvelgė į mane nuoširdžiai. „Nežinau, ar pajėgsiu.“
„Negali čia būti viena“, – tyliai atsakiau. „Mes šeima, Klara. Rasime išeitį kartu.“
Klara pažvelgė į mane su dėkingumu, bet prieš jai spėjant ką nors pasakyti, išgirdome žingsnius ant laiptų.
Markas.
Jis sustojo tarpduryje, jo veide atsispindėjo šokas, kaltė ir baimė.
„Marija…“ – pradėjo jis, bet neleidau jam užbaigti.
„Kodėl man nieko nesakei?“ – paklausiau tyliai, nors viduje virė emocijos.
Markas nuleido galvą. „Buvau išsigandęs, kad tau bus per daug… kad išeisi.“
Pažvelgiau į jį, tada į Klarą.
„Šeima negali gyventi meluose.“
Klara linktelėjo. „Žinau. Laikas viską keisti.“
Ištiesiau jai ranką.
„Pradėkime iš naujo. Visi kartu.“
