Išgirdau, kaip mano sūnus kalbėjo telefonu: „Labas, mama, rytoj tave aplankysiu vietoj to, kad eičiau į mokyklą“ – nusprendžiau jį pasekti.
Niekada nemaniau, kad sekdama savo dešimtmetį sūnų atrasiu tokią tiesą. Skaitykite toliau 👇 👇 👇 👇
Niekada nemaniau, kad sekdama savo dešimtmetį sūnų sužinosiu apie dvigubą savo vyro gyvenimą. Kai pamačiau, kaip jauna moteris atidaro duris ir šiltai apkabina mano sūnų, mano pasaulis sugriuvo.
Sako, kad smalsumas pražudė katę. Mano atveju jis sunaikino kai ką daug brangesnio.
Mano smalsumas sugriovė tobulą šeimos gyvenimą, kurį, kaip maniau, kruopščiai kūriau, tuo pačiu metu kopdama karjeros laiptais.
Čarlzas atsiduso, matydamas mane ruošiančią savo nešiojamąjį kompiuterį.
„Vėl komandiruotė?“ – paklausė, atsirėmęs į virtuvės stalviršį. „Jau trečia šį mėnesį, Natali.“
Atsakiau neatitraukdama akių nuo darbų sąrašo: „Tik trims dienoms. Klientas pagaliau pasiruošęs pasirašyti sutartį, turiu ten būti asmeniškai.“
Čarlzas sumurmėjo: „Žinoma, kad turi.“
„Ką tai reiškia?“ – paklausiau, pažvelgdama į jį.
„Nieko, tik… Luko mokslo mugė vyksta šią savaitę. Jis tikėjosi, kad būsi ten.“
Pajutau sąžinės graužatį, bet greitai ją atmečiau.
„Atsigriebsiu sugrįžusi. Šis kontraktas labai svarbus mano paaukštinimui.“ Uždariau savo krepšį.
„O tu būsi su juo, tiesa? Visada puikiai viską tvarkai, kai manęs nėra.“
„Taip, visada tai darau, ar ne?“ – atsakė keistu tonu.
Nurašiau tai įprastai įtampai, lydinčiai mano išvykas, ir susikoncentravau į darbus.
Išvykimo rytą Lukas jau sėdėjo prie stalo, pasiruošęs eiti į mokyklą.
„Labas, brangusis“ – pasakiau, pabučiuodama jį. „Sugrįšiu greičiau, nei pastebėsi. Turėsime visą mėnesį tik sau. Gal pagaliau galėsime išvykti stovyklauti, kaip norėjai?“
Jis vangiai linktelėjo. „Gerai, mama.“
Nusišypsojau. „Pažadu. Po šios kelionės daugiau nebebus išvykų. Na… bent jau kurį laiką.“
Jis nusišypsojo vos pastebimai. „Gerai.“
Turėjau pastebėti, kaip jam buvo visai nesvarbu, kad išvykstu, bet mano mintys jau buvo užimtos artėjančia prezentacija.
Kelionė buvo sėkminga: pasirašėme sutartį su klientu, o mano viršininkas leido suprasti, kad ilgai laukta partnerystė netrukus taps realybe.
Sugrįžau kupina džiaugsmo, nekantraudama pasidalinti savo sėkme su Čarlzu ir praleisti laiko su Luku, kaip žadėjau.
Pirmą dieną po grįžimo skyriau namų ruošai.
Čarlzas buvo užsiminęs, kad dirbs bendradarbystės erdvėje, todėl namuose likau viena iki Luko sugrįžimo iš mokyklos.
Kai 16:00 val. trinktelėjo durys, mano širdis suspurdėjo.
„Lukai! Aš jau namuose!“ – džiugiai sušukau.
Jis pasirodė tarpduryje, dar su kuprine ant pečių.
„O, labas, mama,“ – pasakė ir iškart nuskubėjo laiptais į viršų.
„Ei, palauk!“ – pašaukiau. „Negausiu tikro pasisveikinimo? Nebuvo manęs tris dienas!“
„Taip, šaunu.“ Jis abejingai gūžtelėjo pečiais.
Pajutau skausmą ir atstumtumo jausmą, bet pagalvojau, kad tai tik laikina.
Vis dėlto keistas nerimas nepaleido.
Vėliau, lankstydama skalbinius šalia jo kambario, išgirdau pokalbį.
Lukas su kažkuo šnekučiavosi linksmai:
„Labas, mama! Mokykloje šiandien buvo smagu. Rytoj tau papasakosiu apie savo pažymius!“
Širdis suspaudėsi.
Mama? Jis nekalbėjo su mano motina, kuri gyveno Floridoje.
Su kuo jis kalbėjo tokiu šiltu tonu?
Per nugarą nubėgo šaltas šiurpas.
Tą naktį negalėjau užmigti.
Nieko nepasakiau nei Lukui, nei Čarlzui, bet kažkas manyje kuždėjo, kad privalau išsiaiškinti tiesą pati.
Kitą dieną, vos jie išėjo, slapta pasekiau Luką.
Jis ėjo įprastu keliu, kol pasuko į gatvę, kurios nepažinojau. Mano širdis pradėjo smarkiau plakti.
Jis sustojo prie mėlynų namų, pasibeldė į duris.
Jauna moteris, vos vyresnė už jį, atidarė duris. Jie apsikabino, tada ji pakvietė jį į vidų.
Sustingau. Adrenalinas užliejo mano kūną.
Perėjau gatvę ir pasibeldžiau.
Kai durys atsivėrė, jos šypsena iškart dingo, kai mane pamatė.
„Jūs esate… Natali,“ – tarė ji.
„O jūs kas?“ – paklausiau griežtai. „Kur mano sūnus?“
Ji dvejojo, tada pažvelgė atgal.
Nelaukusi, pastūmiau ją ir įžengiau į namus.
Lukas sėdėjo ant sofos.
„Mama? Ką tu čia darai?“ – jis pažvelgė į mane nustebęs.
Mano širdis subyrėjo į tūkstančius gabalėlių.
Tiesa trenkė mane lyg žaibas: Čarlzas mane apgaudinėjo jau metus su Marija, kuri tapo antrąja Luko mama.
„Ji visada būna su manimi, mama,“ – sušnabždėjo Lukas, nuleisdamas akis.
Jo žodžiai smigo kaip peilis į širdį.
Po trijų savaičių pradėjome skyrybas.
Lukas nusprendė gyventi su Čarlzu ir Marija, o aš jį matydavau tik savaitgaliais.
Atsisakiau paaukštinimo ir pasirinkau darbą be komandiruočių, kad galėčiau būti arčiau jo.
Bet kai kuriomis ryto valandomis pabundu su kartėliu burnoje ir klausiu savęs, ar Lukas man kada nors atleis, kad nemačiau to, kas buvo tiesiai prieš mano akis.
Turėjau suprasti, kad mano buvimas jam buvo svarbesnis nei visi mano profesiniai pasiekimai.
