Iš šios jaunos merginos buvo tyčiojamasi dėl jos nudėvėtų drabužių… Parduotuvės vadovė apipylė ją verdančia kava, įsitikinusi, kad ji benamė, vien todėl, kad išdrįso paliesti vestuvinę suknelę… Tačiau po akimirkos visas salonas sustingo, kai visi sužinojo, kas ji iš tikrųjų yra. 😱😱👇
Prabangaus vestuvinių suknelių salono Aria Haute Bridal oras buvo prisotintas šviežių orchidėjų aromato, brangaus šampano… ir beveik apčiuopiamos arogancijos.
Po didžiuliais krištoliniais sietynais vestuvinės suknelės, kainuojančios ištisus turtus, spindėjo ryškioje šviesoje.
Šios prabangos apsuptyje stovėjo Hazel.
Ji vilkėjo išblukusią alyvuogių žalumo karinę striukę, nudėvėtus marškinėlius, o vario spalvos plaukai buvo nerūpestingai surišti. Atrodė, lyg visiškai nepriklausytų šiame stiklo ir nėrinių rūmuose.
Tačiau jos žvilgsnis buvo nukreiptas į vieną įspūdingiausių salono vestuvinių suknelių.
Jos rankos lengvai drebėjo, kai ji lėtai ištiesė pirštus ir švelniai palietė šilką.
PLIŪKŠT!
Staiga ant jos krūtinės išsiliejo verdanti kava.
Espresas persunkė jos marškinėlius, prasiskverbė pro audinį ir nubėgo oda.
Priešais ją stovėjo Viktorija – turtinga miesto aukštuomenės dama. Ji buvo nepriekaištingai apsirengusi idealiai prigludusiu pilku kostiumėliu ir vis dar laikė rankoje dabar jau tuščią popierinį puodelį.
Ji nė nemirktelėjo.
Jos veide pasirodė ledinė šypsena.
– Ši suknelė ne tokiai kaip tu, – paniekinamai tarė ji, o jos balsas nuaidėjo per visą saloną. – Aš ją perku.
Hazel stovėjo sustingusi, o karšta kava varvėjo nuo smakro ant rankų. Ji pažvelgė į savo dabar jau dėmėtus drabužius. Jos krūtinė kilnojosi iš šoko, tačiau iš lūpų neišsprūdo nė žodis.
Už prekystalio Francesca ir Sloan – dvi labiausiai vertinamos salono konsultantės – nė nepajudėjo, kad jai padėtų. Vietoj to jos susikryžiavo rankas ir pašaipiai šypsojosi.
– Tik pažiūrėkite į ją, – pasišaipė Francesca. – Nedelsdami kvieskite apsaugą. Juk neleisime tokiai merginai sutepti mūsų suknelių.
Aplink stovėjusios elegantiškai apsirengusios klientės apsikeitė pašaipiais žvilgsniais. Kai kurios net tyliai nusijuokė, mėgaudamosi viešu jaunos moters pažeminimu.
Hazel lėtai užsimerkė.
Jos akyse kaupėsi ašaros.
Tačiau ji jas sulaikė.
Ne… Jie nepamatys manęs verkiančios.
Ramybės neprarasdama ji įkišo ranką į senos dėmėtos striukės kišenę. Pirštai suspaudė sunkią titano kortelę.
– Turiu išlikti rami… – sušnibždėjo ji.
Tuomet ji ištraukė kortelę.
Tai nebuvo nei „Gold“, nei „Platinum“ kortelė.
Ji buvo matinės juodos spalvos, papuošta auksiniu herbu, kurį galėjo atpažinti tik saujelė įtakingiausių pasaulio žmonių.
Tai buvo „Aria“ vykdomosios tarybos herbas.
Viktorija net nespėjo iškviesti apsaugos.
Didelės stiklinės salono durys lėtai atsivėrė.
Į vidų užtikrintu žingsniu įėjo pagyvenusi moteris… ir Viktorija akimirksniu suprato, kad ką tik pažemino vienintelį žmogų, į kurį niekada neturėjo žiūrėti iš aukšto…
Tęsinys – komentaruose. 👇👇
Ji vilkėjo ilgą antracito spalvos kašmyro paltą, elegantiškus saulės akinius ir neįkainojamą Pietų jūrų perlų vėrinį.
Vos per akimirką…
Visas salonas sustingo.
Net muzika, regis, nutilo.
Francescos veidas mirtinai išbalo.
Jos kojos pradėjo drebėti.
– P… ponia Sterling… – mikčiodama ištarė ji.
Tai buvo milijardierė, visos „Aria“ imperijos įkūrėja – moteris, kuriai niekas nedrįso prieštarauti.
Tačiau ji nė nepažvelgė į darbuotojus.
Tvirtu žingsniu ji priėjo tiesiai prie Hazel.
Pamačiusi kavą, tekančią jos drabužiais, jos veidas surimtėjo.
Su begaliniu švelnumu ji nubraukė lašą nuo Hazel skruosto.
– Hazel, brangioji… Kas čia nutiko?
Viktorija instinktyviai žengė žingsnį atgal.
Jos širdis daužėsi lyg pašėlusi.
Jos žvilgsnis nuolat krypo nuo paslaptingos juodos kortelės Hazel rankoje prie ramios ponios Sterling veido.
Hazel pažvelgė į dvi pardavėjas, kurios dabar buvo sustingusios iš baimės.
Tada pažvelgė į Viktoriją.
Jos veide pasirodė lengva šypsena.
Šypsena, tokia rami, kad net kėlė nerimą.
– Nieko, močiute, – visiškai ramiu balsu atsakė ji. – Personalas tiesiog padėjo man išsirinkti vestuvinę suknelę…
Ji trumpam nutilo ir pridūrė:
– O kadangi jie, atrodo, turi tiek daug laisvo laiko… tegul pradeda nuo šių grindų šveitimo rankomis.
