Man 36-eri, ir jau aštuonerius gražius metus gyvenu su savo vyru. Jis dėmesingas, švelnus, visada šalia manęs. Logiškai mąstant, neturėčiau nieko daugiau trokšti.
Ir vis dėlto…
Kurį laiką jaučiu nerimą. Jis tylus, bet atkaklus. Ir jis susijęs su vienu žmogumi mano darbo aplinkoje.
Paprastas kolega.
Puikiai suprantu, kad šios mintys nėra nekaltos. Jos prieštarauja tam, ką sukūriau su vyru.
Tačiau tos mintys tapo per stiprios. Ir vieną dieną peržengiau ribą.
Tai, kas įvyko tą vakarą, paliko mane sukrėstą.
👉 Štai ką ši netikėta patirtis man atskleidė apie pačią save. Skaitykite pirmame komentare ⬇️⬇️⬇️
Ištekėjusi, mylinti… bet vis tiek traukia kitur
Esu ištekėjusi moteris, iš prigimties ištikima, giliai prisirišusi prie savo vyro. Kartu sukūrėme tvirtą gyvenimą. Tačiau jau kelis mėnesius mano mintis trikdo kita buvimas: kolegos iš darbo. Iš pradžių maniau, kad tai tik trumpalaikė fantazija, nieko rimto. Tačiau vieną dieną peržengiau ribą, kurią buvau sau pažadėjusi niekada neperžengti. Tai, kas nutiko tą naktį, viską apvertė aukštyn kojomis — daug labiau nei galėjau įsivaizduoti.
Viskas prasidėjo nuo vieno žvilgsnio
Tai buvo eilinis penktadienis. Buvome susitikime, kai jis atsisėdo šalia manęs. Ore tvyrojo švelnus kvapas. Anksčiau jo taip nepastebėjau. Bet tą dieną jo žvilgsnis, jo šypsena — viskas atrodė kitaip. Nieko konkretaus nenutiko. Bet kažkas manyje pasikeitė.
Gundymo žaidimas
Viskas prasidėjo nekaltai: keli pokštai, susirašinėjimai darbo žinutėmis. Tada atsirado „spontaniški“ pietūs, vis asmeniškesni pokalbiai. Tyla, kupina užuominų. Pirmą kartą per ilgą laiką jaučiausi matoma kitaip. Ne kaip žmona, motina, kolegė… o kaip moteris. Jis taip pat dalyvavo žaidime — niekada neperžengdamas ribos, bet visada arti jos.
Lūžis
Po darbo vakarėlio atmosfera buvo lengva, taurės tuštėjo. Jis pasiūlė mane parvežti. Prie mano automobilio jis mane pabučiavo. Švelniai, užtikrintai. Galėjau atsisakyti. Bet to nepadariau. Nuėjau su juo į jo namus. Širdis daužėsi — tarp euforijos ir kaltės.
Atskleidimas
Jo bute, tarp minkštų šešėlių, kai viskas atrodė nerealus, jis staiga pažvelgė į mane ir tarė:
— „Žinai, tu ne pirmoji?
Daugybė ištekėjusių moterų ateina pas mane. Aš esu tas, kurio jos ieško, norėdamos pabėgti nuo per sunkaus kasdienio gyvenimo.“
Pagalvojau, kad tai provokacija. Bet jo tonas buvo šaltas. Tada jis parodė dėžę, pilną prisiminimų: laiškų, nuotraukų, žinučių… iš kitų moterų. Jų buvo per daug, kad tai būtų tik žaidimas.
Tada jis padavė man lapą: laišką, kurį buvau parašiusi, bet niekada neišsiunčiau, maniau, kad jį sunaikinau. Jis paėmė jį nuo mano stalo. Jis suprato mano silpnybes dar prieš man jas suvokiant.
Šokas
Tai nebuvo meilė. Tai buvo iliuzija. Spektaklis, kuriame buvau nesąmoninga aktorė. Apsirengiau nieko nesakiusi. Grįždama namo verkiau be sustojimo. Ne dėl jo. Dėl savęs. Dėl to, kuo leidau sau tapti.
Ką supratau
Niekada to neprisipažinau savo vyrui. Ne dėl melo, o todėl, kad pirmiausia turėjau susidurti su savimi. Tikroji grėsmė nebuvo tas vyras. Tai buvo tuštuma manyje. Troškimas būti matoma, geidžiama, kitaip vertinama.
Tai, ką laikiau uždraustu romanu, iš tikrųjų buvo vidinė kelionė. Tą vakarą išdaviau gero žmogaus pasitikėjimą. Bet dar labiau — išdaviau save.
Pamoka
Manome, kad bėgame nuo kasdienybės ieškodami uždrausto… bet iš tiesų bandome atrasti save. Iš naujo apibrėžti, kas esame. Aš nenoriu atkurti tobulos meilės. Aš noriu vėl tapti pilnaverte, laisva ir sąmoninga moterimi.
