😨 Maniau, kad padariau didžiulę klaidą… Kai paveldėjau šiuos senus krėslus iš savo močiutės, kai kurie sakė, kad jie tinka tik išmesti. Susidėvėjęs medis, išblukęs audinys, stilius iš kitos epochos… Tačiau tai, ką su jais padarėme, visiškai pakeitė mūsų namus! 🤩 Sužinok, kaip šie užmiršti lobiai atgavo naują gyvenimą… 👇 Atsakymas pirmajame komentare! 💬
Prieš keletą metų, prieš parduodant mano močiutės namus, nusprendėme išsaugoti keletą jai brangiausių baldų. Tarp jų buvo du seni krėslai, kurie jai buvo itin svarbūs. Jie išlaikė laiko išbandymą, tylūs pokalbių, juoko ir poilsio akimirkų liudininkai, perduoti iš kartos į kartą. Palikti jų buvo neįmanoma.
Individuali transformacija
Vos tik jie atkeliavo į miestą, supratome, kad jiems reikia atnaujinimo. Jų stilius visiškai neatitiko mūsų interjero, tačiau jų potencialas buvo akivaizdus. Taigi, pradėjome projektą – jie nusipelnė antrojo gyvenimo!
Pirmiausia išsirinkome naujus audinius apmušalams. Vietoj to, kad rinkčiausi vieną vientisą medžiagą, nusprendžiau suderinti du skirtingus raštus.
Tai suteikė kiekvienam krėslui unikalų charakterį, kartu leidžiant jiems darniai įsilieti į mūsų svetainės erdvę.
Porankiams taip pat reikėjo atnaujinimo. Pirmajam krėslui pasirinkau ryškią koralinę spalvą, kuri puikiai derėjo su audinio gėlių motyvais. Kai kurie abejojo šiuo pasirinkimu, sakydami, kad jis netinka, bet man tai buvo drąsus akcentas, kurio krėslui reikėjo. Juk išskirtinis baldas neturi įsilieti į aplinką – jis turi suteikti erdvei gyvybės!
Dvi kėdės, du charakteriai
Antrasis krėslas buvo kitoks iššūkis. Skirtingai nei pirmasis, jo stilius iš pradžių manęs neįkvėpė. Ilgai dvejojusi, nudažiau porankius tokia pat koraline spalva. Bet kažkas vis tiek atrodė ne taip. Po apmąstymų nusprendžiau sugrąžinti natūralią medžio spalvą.
Tai reikalavo daug kruopštaus darbo: mano vyras ir aš ėmėmės šveitimo ir dažų nuėmimo, kad atskleistume tikrąjį medžio grožį.
Po kelių valandų darbo išryškėjo natūrali tekstūra, su kai kuriais senų dažų likučiais. Užuot juos visiškai pašalinusi, nusprendžiau išryškinti šį vintažinį žavesį, naudojant alyvą su dviem subtiliais atspalviais. Tai suteikė krėslui dar daugiau charakterio – tobulas derinys tarp modernumo ir istorijos.
Galutinis rezultatas: duoklė prisiminimams
Dabar šie krėslai stovi mūsų svetainėje, primindami apie šeimos paveldą. Jų transformacija – ne tik atnaujinimas, bet ir pagarba močiutei bei su jais susijusiems prisiminimams.
O ar jūs kada nors prikėlėte naujam gyvenimui seną baldą?
