„Augdami vaikai prisiminė, kad turi motiną, tačiau aš niekada nepamiršiu, kaip jie mane traktavo. Kai mano vyras išvyko su jauna moterimi, vaikai palaikė jį, nes jis buvo gerbiamas žmogus, didelės įmonės direktorius. Daug metų jie pamiršo mane ir aš likau visiškai viena. Neseniai mano buvęs vyras mirė ir paaiškėjo, kad jis visą savo turtą paliko savo jaunai žmonai.
Tada vaikai prisiminė apie mane. Nuo to laiko jie dažnai mane lankė, tačiau aš žinau kodėl… Neseniai mano dukra pradėjo kalbėti užuominomis, sakydama, kad laikas pagalvoti apie ateitį, testamentą. Nei vienas iš jų nenutuokia apie staigmeną, kurią jiems paruošiau. Jie tai sužinos tik po mano mirties.
Tęskite mano istoriją paspaudę nuorodą komentaruose👇👇👇👇.
Metai prabėgo, ir ilgą laiką jaučiausi kaip pasiklydusi, lyg būčiau pasaulio gale. Mano vaikai visada žiūrėjo į mane kaip į svetimą, tarsi mes kalbėtume skirtingomis kalbomis.
Kai mes su partneriu išsiskyrėme, tai buvo galutinis smūgis mūsų santykiams. Jie palaikė mano vyrą, nes jis buvo įtakingas žmogus, gerbiamas didelės įmonės direktorius.
Ir, tiesą sakant, buvo pelningiau būti su juo. O aš? Likau viena. Apleista žmona, apleista motina.
Vaikai greitai mane pamiršo, o apie jų atostogas su tėvu ir jo jaunąja žmona sužinojau tik iš bendrų pažįstamų. Jie keliavo po tolimas šalis, valgė prabangiuose restoranuose, planavo ateitį.
O aš likau savo mažame, tuščiame bute. Nauji pranešimai man smogė kaip stiklų šukės.
Vieną dieną supratau, kad turiu gyventi dėl savęs. Išvykau iš Europos dirbti į užsienį. Pirmą kartą po daugelio metų pajutau laisvės jausmą.
Po kurio laiko uždirbau pakankamai pinigų, kad pakeisčiau savo gyvenimą. Grįžau namo, atlikau remontą, nusipirkau naujus baldus ir prietaisus, o taip pat taupiau senatvei.
Tuo metu mano vaikai įkūrė savo šeimas. Sužinojau, kad jiems sekasi gerai: prestižiniai santuokos, vaikai, šventės. Bet atsitiko netikėtas įvykis: mano buvęs vyras mirė nuo širdies smūgio. Jis visą savo turtą paliko jaunai žmonai. Mano vaikai liko be nieko ir prisiminė apie mane.
Iš pradžių jie pradėjo man dovanoti mažas dovanas. Atnešdavo saldumynų, vaisių, klausinėjo apie mano sveikatą. Aš juos priėmiau su šypsena, tačiau giliai širdyje žinojau, kad kiekvienas iš jų turi tikslą.
Dabar man septyniasdešimt dveji metai. Esu geros fizinės formos, pilna energijos ir patenkinta savo gyvenimu. Tačiau neseniai mano dukra pradėjo kalbėti užuominomis, sakydama, kad laikas pagalvoti apie ateitį, testamentą. Prieš kelias savaites mano anūkė, kuri ką tik ištekėjo, atėjo pas mane.
— Močiute, nemanai, kad tau nuobodu gyventi čia vienai? ji paklausė manęs su dideliu smalsumu.
— Ne, man čia labai patogu, atsakiau.
— Bet namas toks didelis, ji tęsė, manau, kad sunku jį išvalyti, tiesa? Gal būtų geriau, jei aš su vyru persikeltume pas tave? Taip būtų tau maloniau, o mums lengviau – mes nebeįmokėtume nuomos.
Juokiausi. Jų argumentai buvo aiškūs.
— Kas pasakė, kad jūs nemokėsite? — atsakiau ramiai: padarysiu jums didelę nuolaidą. Ji labai nustebo. Ji galvojo, kad atversiu savo namų duris jos šeimai ir pasakysiu: „Imkite viską, aš esu patenkinta“. Bet turėjau kitą planą.
Prieš keletą metų padariau savo testamentą, kuriame aiškiai nurodžiau, kad mano butas bus parduotas po mano mirties, o pelnas bus skiriamas fondui, padedančiam vaikams, sergantiems liga.
Kai mano dukra apie tai sužinojo, ji buvo įsiutusi. Ji paskambino man ir šaukė, kad esu per daug neteisinga, kad atimu ateitį iš mano anūkų. Tada atėjo mano sūnus ir švelniai užuominomis pasiūlė priimti mane pas save. Tačiau jų „meilė” manęs nepalietė.
O jūs, jei būtumėte mano vietoje, ar leistumėte savo anūkei gyventi jūsų bute?”