Aš palikau savo šešerių metų sūnų pas anytą savaitei — o tada jis man paskambino verkdamas
Kai mes su vyru pagaliau išvykome į medaus mėnesį, man atrodė, kad viskas suplanuota tobulai.
Jau buvome turėję atidėti kelionę vieną kartą, nes mūsų sūnus Etanas susirgo stipriu gripu.
Šį kartą niekas neturėjo sugadinti mūsų ilgai laukto poilsio.
Etanui buvo šešeri — smalsus ir kalbus, nuolat svyravo tarp noro būti suaugusiu ir poreikio miegoti su savo pliušiniu žaislu.
Nerimavau jį palikti, bet mano anyta Monika primygtinai sakė:
— Važiuokit ramiai! Aš viena užauginau du berniukus, savaitė su anūku — vieni niekai.
Norėjau ja patikėti.
Ji gyveno visai netoli, ramiame rajone, visada buvo maloni Etanui — nors kartais ir šiek tiek įkyri.
Vis dėlto tylus nerimas gniaužė man širdį.
Pirmos dienos prie jūros buvo nuostabios — bangų ošimas, juokas, atgauta ramybė.
Kiekvieną vakarą mes skambindavome Etanui. Jis atrodė laimingas:
— Močiutė vakarienei iškepė blynų!
— Rytoj eisime į zoologijos sodą!
Viskas buvo gerai… iki trečiadienio vakaro. Susidarė skambutis: „Močiutė M.“ Kai atsiliepiau, išgirdau verkiantį Etaną…
Tuo momentu, kai išgirdau jo balsą, visas kūnas sustingo. Širdis plakė taip stipriai, kad maniau, ji sprogs. Rankos drebėjo, gerklė susitraukė.
— Etanai… kas atsitiko, brangusis? — paklausiau vos girdimu balsu.
Tyla, kuri sekė, buvo baisesnė už bet kokį riksmą.
— Mama! Man baisu…
(Skaitykite tęsinį pirmame komentare 👇👇👇👇👇👇)
Močiutės nėra! Tamsu, girdėjau triukšmą lauke!
Kraujas man sustingo gyslose.
— Etanai, užrakink duris! Lik prie telefono!
Kol jį ramindavau, paskambinau policijai iš savo vyro Luko telefono. Tas dešimt laukimo minučių atrodė kaip amžinybė. Tada Etanas sušnibždėjo:
— Mama, policininkai jau čia.
Jie rado namus tuščius — jokių įsibrovėlių, tik langinė, plakanti nuo vėjo. Bet Monikos niekur nebuvo: telefonas išjungtas, automobilis dingęs.
Kitą rytą mes sėdome į pirmą lėktuvą. Etanas puolė man į glėbį, drebėdamas, įsikibo taip, tarsi niekada nebenorėtų paleisti. O aš, palengvėjusi, bet įsiutusi, turėjau tik vieną klausimą:
— Kur ji?
Kol kalbėjau, kad jį nuraminčiau, dar kartą paskambinau policijai. Dešimt minučių gryno siaubo. Tada išgirdau jo mažą balselį:
— Mama, policininkai čia.
Didžiulis palengvėjimas. Jis buvo saugus. Triukšmas kilo nuo plakamos langinės. Bet kur dingo Monika, mano anyta?
Jokio atsako. Telefonas išjungtas, automobilis dingęs. Etanas sakė, kad ji išėjo prieš kelias valandas.
Kitą rytą skridome pirmu reisu. Kai pagaliau apkabinau sūnų, jis vis dar drebėjo. Buvau palengvėjusi… ir įtūžusi.
Popiet ji grįžo, susierzinusi, kad mus rado namie.
— Na baikit, juk išėjau tik kelioms valandoms! Nereikia iš to daryti tragedijos!
Aš sprogau:
— Kelioms valandoms? Tu palikai šešerių metų vaiką vieną naktį!
Ji gūžtelėjo pečiais:
— Kai Lukas buvo mažas, aš dažnai išeidavau. Jūs, jaunimas, viską dramatizuojat.
Jokio atsiprašymo. Jokio gailesčio.
Tą pačią naktį Etanas man sušnibždėjo:
— Mama, močiutė buvo ant manęs supykusi…
Sakiau, kad noriu grįžti namo, ji pavadino mane nedėkingu ir išėjo.
Kraujas man atšalo.
Tai nebuvo užmaršumas — tai buvo bausmė.
Lukas jai paskambino, įsiutęs:
— Tu palikai mano sūnų vieną, nes jis tave supykdė?!
Ji atsakė šaltai:
— Jis turi išmokti, kad negalima manipuliuoti žmonėmis ašaromis. Jūs jį per švelniai auklėjat.
Tai buvo paskutinis kartas, kai su ja kalbėjomės.
Etanas dar kelias savaites sapnavo košmarus, kol terapeutas padėjo jam atgauti šiek tiek ramybės.
Po kelių mėnesių Monika bandė prie jo prieiti prie mokyklos.
Etanas pasislėpė už manęs:
— Nenoriu su ja eiti.
Pažvelgiau jai tiesiai į akis:
— Tu praradai tą teisę tą dieną, kai jį palikai.
Ir iki šiol sau kartoju:
Meilė nereiškia, kad turi sutikti su viskuo.
Tai gebėjimas saugoti tai, ką myli — net nuo savo šeimos.
