Aš nesupratau, kodėl kažkas ateina į bažnyčią taip apsirengęs… kol neišgirdau jos atsakymo
Vis dar nesuprantu, kaip kažkas gali ateiti į bažnyčią taip apsirengęs 😳🙏 Jos atsakymas mane pritrenkė.
Po pamaldų pamačiau ją stovinčią prie įėjimo.
Nusprendžiau prieiti ir pasikalbėti.
Pagarbiai pasakiau, kad, mano nuomone, jos apranga nelabai tinka garbinimo vietai, ir švelniai pasiūliau kitą kartą apsirengti kukliau.
Ji pažvelgė į mane taip, lyg būčiau beprotis…
Tada ji pasakė kažką, kas visiškai atėmė man žadą 👇👇👇👇😨😨
Susitikimas bažnyčioje: išvaizda, kuri supurtė mano įsitikinimus
Praėjusį sekmadienį, eidamas į bažnyčią, patyriau netikėtą savistabos akimirką. Apie keturiasdešimties metų moteris stovėjo ten – jos kūnas buvo nusėtas tatuiruotėmis, su daugybe auskarų.
Nuo vaikystės buvau mokomas, kad bažnyčia – tai šventa vieta, kur nuolankumą parodome ir per aprangą. Man kukli ir pagarbi apranga buvo dvasinio nusiteikimo dalis.
Tačiau tą dieną ši drąsiai apsirengusi moteris suabejojo mano giliais įsitikinimais.
Paklausiau savęs: ar mano lūkesčiai dar turi prasmę šiandien?
Ar tikrai turėtume nustatinėti aprangos taisykles garbinimo vietose?
Religinės aprangos normų permąstymas
Jos netradicinis stilius privertė mane peržiūrėti savo išankstinius nusistatymus. Po pamaldų mandagiai prie jos priėjau ir pasakiau, kad jos apranga, mano manymu, pernelyg ryški kaip dvasinei aplinkai. Be jokio pykčio pasiūliau apsvarstyti kuklesnį stilių.
Jos atsakymas buvo tiesus ir be jokių atsiprašymų:
„Mano išvaizda – ne tavo reikalas.“
Paprastas sakinys… bet jis mane labai sutrikdė. Ar tikrai mane trikdė jos apranga? Ar tai buvo mano pasenę įsitikinimai?
O jei problema – kaip mes žiūrime į kitus?
Tą akimirką buvau priverstas susidurti su savo pažiūromis. Gal vis dar laikiauosi senos nuomonės, kaip reikia atrodyti meldžiantis.
Šiandien, kai saviraiška laikoma vertybe, ar teisinga reikalauti, kad visi atitiktų vienodus aprangos standartus?
Ar drabužiai iš tiesų atspindi mūsų tikėjimą?
O gal svarbiau – nuoširdumas širdyje, o ne tai, ką dėvime?
Ar vis dar egzistuoja „tinkama apranga“ bažnyčiai?
Užaugome su nerašytomis taisyklėmis: kuklios suknelės, kostiumai, nieko „per daug ryškaus“. Tokie įpročiai kūrė vienybės ir pagarbos jausmą.
Bet šiandien ribos tarp „tinkama“ ir „netinkama“ – neryškios. Tatuiruotės, auskarai, saviti drabužiai tapo laisvės ir tapatybės simboliais.
Tai ar dar turėtume reikalauti tam tikros aprangos, kad pagerbtume Dievą?
Kai kuriems – taip. Kitiems – tai visai nesusiję su tikėjimu.
Bažnyčia: priėmimo ar teismo vieta?
Argi pagrindinis bažnyčios tikslas nėra vienyti, priimti ir suburti žmones?
Vertindami žmogaus išvaizdą, rizikuojame nepastebėti esmės: asmens, jo istorijos, jo dvasinio kelio.
Už kiekvienos tatuiruotės, kiekvieno aprangos pasirinkimo slypi gyvenimas, kovos, tikėjimas, galbūt daug gilesnis nei galime įsivaizduoti.
Uždaryti duris dėl kažkieno išvaizdos – tai užverti duris jo liudijimui, augimui, vertei.
Tradicija ir saviraiška: kaip rasti pusiausvyrą
Gerbti tradicijas gali būti būdas pagerbti šaknis, protėvius ir tikėjimą.
Tačiau saviraiška – tai irgi nuoširdi buvimo Dievo akivaizdoje forma.
Tikslas nėra sunaikinti vertybes, bet rasti pusiausvyrą tarp tradicijos ir atvirumo.
Sukurti erdvę, kur kiekvienas galėtų jaustis gerbiamas – ar dėvi kostiumą, ar džinsus, ar turi tatuiruotes, ar ne.
Skatinkime pagarbos kultūrą savo bendruomenėse
Užuot taikius griežtas taisykles, skatinkime tarpusavio pagarbą ir geranoriškumą.
Padrąsinkime apsirengti tinkamai pagal vietos dvasią – be teisimo, be spaudimo.
Tik per klausymąsi ir supratimą mūsų bažnyčios gali tapti tikromis taikos, tikėjimo ir žmogiškumo vietomis.
Atverkime širdis prieš atverdami akis
Kristaus pavyzdys aiškus: Jis ėjo pas tuos, kuriuos visuomenė atmetė. Jis žiūrėjo į širdį, o ne į išorę.
O jei mes elgtumėmės taip pat?
Nesvarbu, ar žmogus ateina su tradiciniais drabužiais, ar paprastais – svarbiausia, kad jis nuoširdžiai trokšta priartėti prie Dievo.
Priimdama įvairias išraiškas ir gyvenimo kelius, bažnyčia gali tapti tuo, kuo visada turėjo būti: namais visiems.
