Anksčiau jis paaukojo viską, kad aš galėčiau mokytis. Šiandien, kai uždirbu gerus pinigus, jis atėjo manęs paprašyti pinigų – o aš pasakiau ne.
Jis davė savo kraujo, kad aš galėčiau gauti išsilavinimą. Ir vis dėlto, tą dieną, kai jis atėjo paprašyti šiek tiek pagalbos, aš negalėjau duoti jam nė cento. Jis tyliai išėjo, akys drėgnos, širdis sudaužyta.
Vyras, kuris mane augino, nebuvo mano biologinis tėvas, bet mano motinos geriausias draugas. Paprastas darbininkas, gyvenęs mažame kambaryje prie upės. Kai mano motina mirė, jis pasiūlė pasirūpinti manimi, nepaisant savo skurdo. Per visus mano mokslų metus jis dirbo be poilsio, skolinosi pinigų, kad man nieko netrūktų.
Prisimenu vieną vakarą, kai man reikėjo pinigų mokyklai. Gėdijausi apie tai kalbėti. Tačiau jis priėjo prie manęs ir ištiesė mažą kuprinę su suglamžytais banknotais, kurie vis dar kvepėjo dezinfekciniu skysčiu.
— „Tavo tėvas ką tik davė savo kraujo,“ – tyliai tarė jis. „Štai, sūnau, tai tau.“
Tą naktį ilgai verkiau. Kas gi duotų savo kraujo vėl ir vėl už vaiką, kuris net neturi savo tėvų?
Tą dieną, kai buvau priimtas į universitetą, jis verkė.
— „Aš nebeturiu jėgų sekti tavęs,“ – pasakė jis man, – „bet tu nueisi toli. Tik prisimink, iš kur esi kilęs.“
Metai praėjo. Aš sunkiai dirbau, pasiekiau sėkmės, kylau karjeros laiptais. Jis vis dar atsisakė mano pagalbos, gyveno kukliai prie upės, kartais siųsdamas man keletą monetų „kad tave paskatintų, sūnau“.
Tapau direktoriumi, uždirbdamas daugiau nei šimtą tūkstančių pesų per mėnesį. Norėjau, kad jis ateitų gyventi šalia manęs, bet jis atsisakė. „Esu įpratęs prie savo paprasto gyvenimo,“ – sakė jis.
Vieną dieną jis atėjo pas mane. Išsekęs, beveik baltomis plaukais, drebėdamu balsu.
— „Sūnau… gydytojas sako, kad man reikia operacijos. Tai brangu… gal galėtum man šiek tiek paskolinti?“
Nuleidau akis. Visi prisiminimai sugrįžo. Ir vis dėlto atsakiau:
— „Ne. Negaliu.“
Jis lėtai išėjo, nieko nesakydamas… Bet jis visiškai nežinojo tikrosios mano atsisakymo priežasties… 👇 Sužinok visą istoriją žemiau, pirmajame komentare 👇👇👇👇
Šaukiau jam:
— „Neik, tėti!“
Jis sustojo, akimirkai pasviro, tada nuleido akis, tylėdamas. Laikas tarsi sustojo. Aš taip pat nutylėjau, leisdamas savo prisiminimams slinkti kaip senam filmui. Prisimenu jo darbo suragėjusias rankas, pirštus, kurie tiek kartų laikė mano. Prisimenu jo nemiegančias naktis, kai jis prižiūrėjo mane, kol aš mokiausi prie dylančios lempos šviesos. Prisimenu tuos žvilgsnius, pilnus pasididžiavimo ir nerimo, tą keistą stiprybės ir trapumo derinį, kuris formavo mano vaikystę.
Tada švelniai paėmiau jo ranką ir drebėdama, bet tvirta balso tonu pasakiau:
— „Nieko tau nesu skolingas, tėve. Dabar mano eilė. Aš rūpinsiuosi tavimi, iki paskutinio atodūsio.“
Jis pažvelgė į mane, akys blizgėjo nuo sulaikomų ašarų, o ant jo pavargusios veido atsirado drebantis šypsnis. Pirmą kartą, atrodo, pamačiau jo akyse ne baimę ateičiai, o ramybę, žinant, kad jis nebe vienas.
Nuo tos dienos jis gyvena pas mus. Namas užpildytas juoku ir pasakojimais prie židinio. Jis pasakoja vaikams savo prisiminimus, nežinodamas, perduoda jiems drąsos ir dosnumo pamokas, kurias man paliko. Kai kuriais vakarais vaikštome kartu prie upės, ir aš matau jo akyse tą patį žiburėlį, kurį jis turėjo seniau, kai laukė manęs mokyklos varteliuose.
Ir kiekvieną kartą, kai sutinku tą žvilgsnį, prisimenu, kad didžiausias stebuklas – ne bendras kraujas, o pasirinkta meilė – meilė, kuri duoda nieko nesitikėdama ir kuri, nepaisant išbandymų, amžinai lieka širdyje.
