1979 metais Jamesas Whitakeris įsivaikino aštuonias mažas juodaodes mergaites, kurių niekas nenorėjo — po 46 metų jų istorija meta iššūkį laikui
Tą vakarą lietus plakė seno našlaičių namo langus, paskendusio tamsybėje.
Jamesas Whitakeris įžengė vidun — širdis sunki, bet vedamas pažado, kurio jis atsisakė sulaužyti.
Tylioje patalpoje aštuoni verksmai perplėšė tamsą.
Aštuoni kūdikiai — palikti, atskirti dar prieš pajuntant namų šilumą.
Jį vadino bepročiu.
Kai kurie sakė, kad tai neįmanoma.
Draugai juokėsi, šeima smerkė, kaimynai žiūrėjo su nuostaba.
Tačiau Jamesas Whitakeris pardavė viską, ką turėjo.
Savo rankomis jis pastatė lopšius.
Ir be dvejonių pasirinko kelią, kurio niekas kitas nebūtų drįsęs eiti.
Naktis susiliejo tarp buteliukų, lopšinių ir nuovargio.
Tačiau viduryje išsekimo buvo juoko, tyliai pasakojamų istorijų ir tokio stipraus švelnumo, kad jis nuaudė tikrą šeimą ten, kur kadaise buvo tik tuštuma.
Praėjus keturiasdešimt šešeriems metams, pasaulis pagaliau sužino šios beprotiškos meilės vaisius.
Šiandien aštuonios moterys — švytinčios, stiprios, susivienijusios — supa vyrą, kuris kadaise paprasčiausiai pasakė:
„Aš jas pasiimsiu. Visas aštuonias.”
Ar tai buvo beprotybė… ar gražiausia, galingiausia besąlygiškos meilės apibrėžtis?
👉 Sužinok, kas jos tapo po visų šių metų — visa istorija laukia pirmajame komentare 👇👇👇👇
Tėvo drąsa
Prekybos centruose žvilgsniai slegė Richardą.
Vieną dieną, kai jis mokėjo maisto talonais, vienas vyras tarė:
— Devynios burnos? Jis pasmerktas iš anksto.
Kitas parke spjovė šalia jo batų:
— Pasigailėsi. Jos niekada nebus tavo.
Richardas niekada neatsakydavo. Jis tiesiog ištiesindavo pečius ir eidavo toliau, paversdamas kiekvieną pažeminimą tylia jėga.
Kitiems jis buvo tik beprotis, pasmerktas nesėkmei vyras.
Bet kiekvieną vakarą devyni maži veideliai žiūrėdavo į jį su pasitikėjimu — ir tuose žvilgsniuose jis žinojo, kad jau laimi.
Auginti vieną vaiką — iššūkis. Auginti devynis vienam — stebuklas. Ir vis dėlto jis ištvėrė.
Sarah juokdavosi garsiausiai, Ruth slėpdavosi jo glėbyje, Naomi ir Esther keldavo chaosą, Leah sutaikydavo ginčus, o jauniausios — Hannah, Rachel, Mary ir Deborah — pripildydavo namus klyksmo ir juoko.
Pamažu šnabždesiai pasikeitė. Mokykloje buvo žavimasi jų pasiekimais, energija ir nesulaužomu ryšiu.
Viename pasirodyme visos devynios užlipo į sceną. Direktorius pareiškė:
— Šios mergaitės įrodo, kad meilė gali perrašyti likimą.
Metai bėgo. Mergaitės tapo moterimis — mokytojomis, menininkėmis, motinomis — bet jos niekada neatsitolo.
Kiekviena šventė sugrąžindavo džiaugsmą ir juoką į tėvo namus.
2025 metais Richardas, pasenęs, sėdi apsuptas savo devynių dukterų — dabar išdidžių ir švytinčių moterų.
Kameros spragsi, o jis tyliai suvirpančiu balsu taria:
— Tai ne aš. Tai meilė.
Nes galiausiai jo istorija nebuvo apie vienišą vyrą,
o apie širdį, pakankamai didelę, kad sutalpintų devynis gyvenimus.
Meilė niekada nemiršta — ji dauginasi.
